1 litas
Banknoto, kaip meno kūrinio, projektavimas prasideda dailininko mintyse. Vaizduojamosios dailės kūrinys - grafikos lakštas ar tapybos drobė - yra tik paties autoriaus pažiūrų ir skonio išraiška, o banknotas kuriamas didelio būrio specialistų milijonams žmonių. Bankas, turintis emisijos teisę, nurodo tik pagrindines gaires. Kartu su konsultantais nutariama, kas bus vaizduojama vienoje ar kitoje banknoto pusėje, kokios bus spalvos, šriftai ir jų išdėstymas. Apsaugos priemonės - vandenženkliai, apsauginiai siūleliai, grafiniai ir giljošo ornamentai bei daugybė kitų įdiegiama jau gamintojų, tačiau pagal iš anksto žino¬mus banko specialistų reikalavimus. Be apsaugos priemonių banknotas būtų tik spalvotas paveikslėlis.
Banknotų projektavimo grupė sukūrė banknotų komponavimo schemą. Averso dešinė pusė buvo skirta portretui, dideliam nominalo skaičiui, o kairė - vandenženkliui. Reverso kairėje - didelė siužetinė kompozicija, idėjiškai susieta su averso asmenybe, o dešiniame kompozicijos krašte - vieta vandenženkliui. Abi banknoto puses stilistiškai turėjo vienyti horizontalios ornamento juostos, paveldėtos iš tarpukario Lietuvos banknotų - jų kompozicija iš visų pusių buvo įrėminta įmantriu ornamentu, o kai kuriuose banknotuose dar ir sutvirtinta puošniomis rozetėmis su nominalo skaičiais viduryje. Toks banknotas, nuo krašto iki krašto užpildytas smulkiu ornamentu, darė sunkios, sudėtingos struktūros įspūdį. Naujojo lito kompozicijoje ornamento juostos neužgožia plokštumos, palikta daugiau erdvės nominalo skaičiui ir tekstams, išryškinti svarbiausi banknoto komponentai.
Iš pradžių 1 lito banknotą ėmėsi projektuoti grupės vadovas R. Miknevičius. Averse vaizduojamas valstietis šiaudine skrybėle, grojantis medine dūdele. Apatinėje banknoto dalyje išraiškingai susipynę apynio lapai ir spurgai dar labiau pabrėžia linksmą kompozicijos nuotaiką. Dešinėje - didelis nominalo skaičius ir jo vertė žodžiais. Saulėtos geltonos ir šiltų žalios bei ochros spalvų banknotas atrodė labai nuo¬taikingai. Vykusiai sukomponuotas ir reversas, jo centre - liaudies meistro išdrožta šv. Jurgio skulptūrėlė, o dešiniame krašte - rozečių vainikas, supantis tekstą „Vienas litas".
Dailininko piešinys — tik būsimo banknoto projektas. Sis piešinys, perėjęs per pinigų gamybos specialistų rankas, įgavęs sudėtingų linijų ir ornamentų išraišką, būtų tapęs šiuolaikiniu lietuvišku pinigu, tačiau, nukalus mažųjų nominalų monetas, nebuvo reikalo skubėti su šių nominalų banknotų gamyba, ir jų projektavimas buvo atidėtas. Vėliau šio darbo ėmėsi dailininkas Giedrius Jonaitis. Gaila, kad R. Miknevičiaus 1 lito ir L. Pociaus 2 litų kompozicijos liko neįgyvendintos. Kita vertus, kai vienas autorius projektuoja visą banknotų seriją, pasiekiama stiliaus vienovė, be to, ir dirbti lengviau - nereikia vienam prie kito taikytis.
G. Jonaičiui buvo pasiūlyta 1 lito banknote įamžinti žymią rašyto¬ją ir visuomenės veikėją Žemaitę (tikroji pavardė Julija Žymantienė, 1845-1921 m.). Reikšmingiausi jos apsakymai „Marti", „Petras Kurmelis", „Topylis" ir kt. iki šiol populiarūs, inscenizuojami, išversti į daugelio kaimyninių šalių kalbas. Žemaitės portretas - kaimo moterėlė, apsigobusi balta mezginiuota skarele - gerai žinomas kiekvienam lietuviui nuo pradžios mokyklos laikų.
Banknoto averso dominantė - rašytojos portretas. G. Jonaitis per- piešė Žemaitės portretą iš gerai žinomos XX a. pradžios fotografijos, paryškino išblukusias detales, veido reljefą. Gyvenimo išvargintos moters dėmesingas žvilgsnis, suspaustos, šiek tiek asimetriškos lūpos rodo sunkų rašytojos gyvenimą, kaimietiška apranga ir skarelė - jos artumą kaimo žmonėms. Pinigų spaustuvės graveris meistriškai išgraviravo piešinį, puikiai perteikė ornamentuotos skarelės mezginius, veido raukšlelių niuansus. Tai turbūt vienas iš geriausiai pavykusių mūsų banknotų portretų.
Siek tiek abejotinas reverso motyvas. Aukštaitijos rytinio pakraščio Palūšės bažnytėlė ir varpinė neturi nieko bendra su rašytoja, jos žemaitiško kolorito apsakymais, kuriuose nuskamba net ateistinės gaidelės. Kaip rodo išlikę eskizai, iš pradžių reversą galvota papuošti šv. Jurgio skulptūrėle. Motyvas, greičiausiai paveldėtas iš R. Miknevičiaus kompozicijos, būtų geriau tikęs Žemaitei, kovojusiai su kaimo tamsumu ir blogiu. Be to, šv. Jurgio skulptūrėlės buvo labai mėgsta¬mos Žemaitijoje ir puošdavo dažno sodžiaus kryžkelę ar darželį.
Paprastai pinigų ornamentai projektuojami sudėtinga įranga. Mūsų dailininkai tokių galimybių neturėjo, tačiau jų sumanyti ir nupiešti ornamentai neblogai tiko banknotams. Mažiausio nominalo banknoto horizontalios juostos, nupieštos pagal lietuvių liaudies meno motyvus, sujungia visus komponentus į bendrą visumą, jų neužgožia ir nesuteikia kompozicijai margumo. Kiek prastesnis, disonuojantis su subtiliu portreto piešiniu ir užgožiantis nominalo skaičius yra plokštumų giljošas. Sumanymas ornamentuotą plokštumą užbaigti aštriu siluetu netiko subtiliam portreto piešiniui, silueto formos pretenzingos, nors, atrodo, buvo sumanytos taip pat vadovaujantis liaudies meno pavyzdžiais. Jos išėjo nieko nesakančios ir neįdomios. Tai pasakytina ir apie banaliai išlankstytą formą, atskiriančią ornamentuotą banknoto dalį nuo švarios vandenženkliui skirtos erdvės, ir apie du nuo portreto j dešinę atsišakojančius smailius žiedlapius. Jie savo griežtu siluetu gožia portretą, o svarbiausia, trukdo pagrindiniam nominalo skaičiui. Portreto kairėje ornamento tinklelis ryškus, tačiau dešinėje nuobodi tinklelio struktūra sudaro murzinos plokštumos įspūdį. Dėl to greičiausiai kaltas ir autoriaus nepatyrimas - per trumpą laiką spaustuvėje jis turėjo sukurti banknoto ornamentus.
Neblogai išdėstyti ir kiti banknoto komponentai - skaičiai, teks¬tai. Abejonių kelia tik šiek tiek per kietai j horizontalias juostas įsiremiantis vertikalus serijos numeris. Tikslaus sutapimo ženklas logiškai išplaukia iš ornamento juostų.
Reverso kompozicijos centrinė figūra - Palūšės bažnyčios ir varpinės ansamblis, užimantis vos ne pusę banknoto. XVIII a. vidurio liaudies architektūros medinė bažnyčia ir varpinė kontrastingai apšvies¬tos, sienų tamsių ir šviesių dėmių ritmą trikdo tik pirmame plane j šventorių vedantys varteliai. Autorius sakosi mėginęs ansamblį foto¬grafuoti ir piešti iš natūros, bet pagaliau pasirinkęs žinomo architektūros palikimo fotografo M. Sakalausko nuotrauką. Graveris išradingai ir profesionaliai perteikė lentų, gontų faktūrą, apšvietimą. Vaizdas nenuobodus, nors ir trūksta reljefiškumo - apšviestosios ansamblio sienos galėjo labiau kontrastuoti su šešėlinėmis. Kontrastą labiau paryškinti galėjo piešinio spausdinimas ne plytine, o tamsesne ruda spalva, panašia į averso portreto spalvą - ji labiau atitiktų ir medinio pastato charakterį. Daug blogiau išgraviruoti medžiai ansamblio kairėje pusėje. Jie yra gana toli, už bažnyčios, tačiau lapija smulki, monotoniška ir plokščia. Grafiškai ji neturi jokio stilistinio ryšio su pirmo plano piešiniu ir atrodo visiškai svetima nuotaikos požiūriu - žiemos šerkšnas netinka prie vasariško pastato apšvietimo. Medžių, viršutinės juostos ir fono tonai nesubalansuoti. Nežiūrint į tai, kad kiekvienas komponentas skiriasi grafinio audinio charakteriu, visi jie yra vienodo toninio intensyvumo ir iš pirmo žvilgsnio susilieja į neaiškaus piešinio plokštumą.
Banknoto spalvine gama - malonus akiai šiltų rudų spalvų derinys, nors reverse vyraujanti plytine ir smaragdine spalvos yra per daug kontrastingos, kad sudarytų harmoningą sąskambį. Nevisiškai sėkmingai parinkta ir Lietuvos Respublikos herbo skydo vieta. Jis įkomponuotas aritmetiniame plokštumos centre, dėl to atrodo nusileidęs žemyn. Averse gražiai tarpusavyje dera tamsiai ruda portreto graviūra, juodi tekstai ir horizontalios juostos prigesintos oranžinės spalvos fone.
1994 m. laidos I lito banknotą atspausdino Thomas De La Rue spaustuvė Anglijoje.
Banknotų projektavimo grupė sukūrė banknotų komponavimo schemą. Averso dešinė pusė buvo skirta portretui, dideliam nominalo skaičiui, o kairė - vandenženkliui. Reverso kairėje - didelė siužetinė kompozicija, idėjiškai susieta su averso asmenybe, o dešiniame kompozicijos krašte - vieta vandenženkliui. Abi banknoto puses stilistiškai turėjo vienyti horizontalios ornamento juostos, paveldėtos iš tarpukario Lietuvos banknotų - jų kompozicija iš visų pusių buvo įrėminta įmantriu ornamentu, o kai kuriuose banknotuose dar ir sutvirtinta puošniomis rozetėmis su nominalo skaičiais viduryje. Toks banknotas, nuo krašto iki krašto užpildytas smulkiu ornamentu, darė sunkios, sudėtingos struktūros įspūdį. Naujojo lito kompozicijoje ornamento juostos neužgožia plokštumos, palikta daugiau erdvės nominalo skaičiui ir tekstams, išryškinti svarbiausi banknoto komponentai.
Iš pradžių 1 lito banknotą ėmėsi projektuoti grupės vadovas R. Miknevičius. Averse vaizduojamas valstietis šiaudine skrybėle, grojantis medine dūdele. Apatinėje banknoto dalyje išraiškingai susipynę apynio lapai ir spurgai dar labiau pabrėžia linksmą kompozicijos nuotaiką. Dešinėje - didelis nominalo skaičius ir jo vertė žodžiais. Saulėtos geltonos ir šiltų žalios bei ochros spalvų banknotas atrodė labai nuo¬taikingai. Vykusiai sukomponuotas ir reversas, jo centre - liaudies meistro išdrožta šv. Jurgio skulptūrėlė, o dešiniame krašte - rozečių vainikas, supantis tekstą „Vienas litas".
Dailininko piešinys — tik būsimo banknoto projektas. Sis piešinys, perėjęs per pinigų gamybos specialistų rankas, įgavęs sudėtingų linijų ir ornamentų išraišką, būtų tapęs šiuolaikiniu lietuvišku pinigu, tačiau, nukalus mažųjų nominalų monetas, nebuvo reikalo skubėti su šių nominalų banknotų gamyba, ir jų projektavimas buvo atidėtas. Vėliau šio darbo ėmėsi dailininkas Giedrius Jonaitis. Gaila, kad R. Miknevičiaus 1 lito ir L. Pociaus 2 litų kompozicijos liko neįgyvendintos. Kita vertus, kai vienas autorius projektuoja visą banknotų seriją, pasiekiama stiliaus vienovė, be to, ir dirbti lengviau - nereikia vienam prie kito taikytis.
G. Jonaičiui buvo pasiūlyta 1 lito banknote įamžinti žymią rašyto¬ją ir visuomenės veikėją Žemaitę (tikroji pavardė Julija Žymantienė, 1845-1921 m.). Reikšmingiausi jos apsakymai „Marti", „Petras Kurmelis", „Topylis" ir kt. iki šiol populiarūs, inscenizuojami, išversti į daugelio kaimyninių šalių kalbas. Žemaitės portretas - kaimo moterėlė, apsigobusi balta mezginiuota skarele - gerai žinomas kiekvienam lietuviui nuo pradžios mokyklos laikų.
Banknoto averso dominantė - rašytojos portretas. G. Jonaitis per- piešė Žemaitės portretą iš gerai žinomos XX a. pradžios fotografijos, paryškino išblukusias detales, veido reljefą. Gyvenimo išvargintos moters dėmesingas žvilgsnis, suspaustos, šiek tiek asimetriškos lūpos rodo sunkų rašytojos gyvenimą, kaimietiška apranga ir skarelė - jos artumą kaimo žmonėms. Pinigų spaustuvės graveris meistriškai išgraviravo piešinį, puikiai perteikė ornamentuotos skarelės mezginius, veido raukšlelių niuansus. Tai turbūt vienas iš geriausiai pavykusių mūsų banknotų portretų.
Siek tiek abejotinas reverso motyvas. Aukštaitijos rytinio pakraščio Palūšės bažnytėlė ir varpinė neturi nieko bendra su rašytoja, jos žemaitiško kolorito apsakymais, kuriuose nuskamba net ateistinės gaidelės. Kaip rodo išlikę eskizai, iš pradžių reversą galvota papuošti šv. Jurgio skulptūrėle. Motyvas, greičiausiai paveldėtas iš R. Miknevičiaus kompozicijos, būtų geriau tikęs Žemaitei, kovojusiai su kaimo tamsumu ir blogiu. Be to, šv. Jurgio skulptūrėlės buvo labai mėgsta¬mos Žemaitijoje ir puošdavo dažno sodžiaus kryžkelę ar darželį.
Paprastai pinigų ornamentai projektuojami sudėtinga įranga. Mūsų dailininkai tokių galimybių neturėjo, tačiau jų sumanyti ir nupiešti ornamentai neblogai tiko banknotams. Mažiausio nominalo banknoto horizontalios juostos, nupieštos pagal lietuvių liaudies meno motyvus, sujungia visus komponentus į bendrą visumą, jų neužgožia ir nesuteikia kompozicijai margumo. Kiek prastesnis, disonuojantis su subtiliu portreto piešiniu ir užgožiantis nominalo skaičius yra plokštumų giljošas. Sumanymas ornamentuotą plokštumą užbaigti aštriu siluetu netiko subtiliam portreto piešiniui, silueto formos pretenzingos, nors, atrodo, buvo sumanytos taip pat vadovaujantis liaudies meno pavyzdžiais. Jos išėjo nieko nesakančios ir neįdomios. Tai pasakytina ir apie banaliai išlankstytą formą, atskiriančią ornamentuotą banknoto dalį nuo švarios vandenženkliui skirtos erdvės, ir apie du nuo portreto j dešinę atsišakojančius smailius žiedlapius. Jie savo griežtu siluetu gožia portretą, o svarbiausia, trukdo pagrindiniam nominalo skaičiui. Portreto kairėje ornamento tinklelis ryškus, tačiau dešinėje nuobodi tinklelio struktūra sudaro murzinos plokštumos įspūdį. Dėl to greičiausiai kaltas ir autoriaus nepatyrimas - per trumpą laiką spaustuvėje jis turėjo sukurti banknoto ornamentus.
Neblogai išdėstyti ir kiti banknoto komponentai - skaičiai, teks¬tai. Abejonių kelia tik šiek tiek per kietai j horizontalias juostas įsiremiantis vertikalus serijos numeris. Tikslaus sutapimo ženklas logiškai išplaukia iš ornamento juostų.
Reverso kompozicijos centrinė figūra - Palūšės bažnyčios ir varpinės ansamblis, užimantis vos ne pusę banknoto. XVIII a. vidurio liaudies architektūros medinė bažnyčia ir varpinė kontrastingai apšvies¬tos, sienų tamsių ir šviesių dėmių ritmą trikdo tik pirmame plane j šventorių vedantys varteliai. Autorius sakosi mėginęs ansamblį foto¬grafuoti ir piešti iš natūros, bet pagaliau pasirinkęs žinomo architektūros palikimo fotografo M. Sakalausko nuotrauką. Graveris išradingai ir profesionaliai perteikė lentų, gontų faktūrą, apšvietimą. Vaizdas nenuobodus, nors ir trūksta reljefiškumo - apšviestosios ansamblio sienos galėjo labiau kontrastuoti su šešėlinėmis. Kontrastą labiau paryškinti galėjo piešinio spausdinimas ne plytine, o tamsesne ruda spalva, panašia į averso portreto spalvą - ji labiau atitiktų ir medinio pastato charakterį. Daug blogiau išgraviruoti medžiai ansamblio kairėje pusėje. Jie yra gana toli, už bažnyčios, tačiau lapija smulki, monotoniška ir plokščia. Grafiškai ji neturi jokio stilistinio ryšio su pirmo plano piešiniu ir atrodo visiškai svetima nuotaikos požiūriu - žiemos šerkšnas netinka prie vasariško pastato apšvietimo. Medžių, viršutinės juostos ir fono tonai nesubalansuoti. Nežiūrint į tai, kad kiekvienas komponentas skiriasi grafinio audinio charakteriu, visi jie yra vienodo toninio intensyvumo ir iš pirmo žvilgsnio susilieja į neaiškaus piešinio plokštumą.
Banknoto spalvine gama - malonus akiai šiltų rudų spalvų derinys, nors reverse vyraujanti plytine ir smaragdine spalvos yra per daug kontrastingos, kad sudarytų harmoningą sąskambį. Nevisiškai sėkmingai parinkta ir Lietuvos Respublikos herbo skydo vieta. Jis įkomponuotas aritmetiniame plokštumos centre, dėl to atrodo nusileidęs žemyn. Averse gražiai tarpusavyje dera tamsiai ruda portreto graviūra, juodi tekstai ir horizontalios juostos prigesintos oranžinės spalvos fone.
1994 m. laidos I lito banknotą atspausdino Thomas De La Rue spaustuvė Anglijoje.