2 litai
Kaip jau minėta, 2 litų banknotą iš pradžių buvo patikėta projektuoti L. Pociui. Jo eskizų stilius labai artimas tarpukario Lietuvos banknotų stilistikai - daugialypė, sudėtinga, su gotikos elementais ornamentų struktūra, įmantrūs, stilizuoti skaičiai ir herbų skydai. Tai ypač akivaizdu 2 litų banknote su Vytautu Didžiuoju ir Trakų pilimi. Aišku, tokia stilistika netiko šiuolaikiniams pinigams, ir autoriui banknotus teko kurti pagal bendromis grupės jėgomis suprojektuotą schemą. Jo parengtuose vėlesniuose eskizuose (mergina tautiniais rūbais averse ir Trakų pilis reverse) jau aiškiai jaučiamos tos pačios nuostatos, kaip ir kitų autorių kuriamuose mažųjų nominalų banknotuose. Jei portretas būtų dešinėje pusėje, o horizontalūs ornamentai ryškesni, aversas visiškai atitiktų nustatytą schemą. Nedaug reikėtų taisyti ir reversą, o jame vaizduojama pilis labai monumentali ir įspūdinga.
Vėl nutarus leisti į apyvartą mažųjų nominalų banknotus, juos kūrė G. Jonaitis. Nuspręsta 2 litų banknote vaizduoti vyskupą Motiejų Valančių (1801-1875 m.) - žymų lietuvių rašytoją. Jis rūpinosi liaudies švietimu, steigė parapines mokyklas, reikalavo, kad jose būtų mokoma lietuviškai, kovojo su girtavimu. Savo knygose, skirtose papras¬tiems kaimiečiams, vyskupas smerkė girtavimą, tamsumą, skatino šviestis, stiprinti katalikybę. Jo knygelės „Palangos Juzė" herojus - per kai¬mus keliaujantis šmaikštus siuvėjas Juzė - populiarus ir šiandien.
M. Valančiaus portretą reverse palydėti Trakų pilimi nebuvo tinkamas komisijos sprendimas. Greičiausiai tai automatiškai paveldėta iš anksčiau L. Pociaus komponuoto 2 litų banknoto. Tiesa, vyskupo knygelėse kalbama apie lietuvių kovas su kryžiuočiais, bet tai nebuvo pagrindinė jo apsakymų tema. Jis daugiau dėmesio skyrė liaudies papročiams, tautosakai ir buičiai. G. Jonaitis viename iš pirmų banknoto eskizų reverse vaizduoja žemaitišką koplytėlę. Sudėtingos architektūros, iš keturių dalių susidedantis kaimo skulptoriaus kūrinys ne tik idėjiškai labiau artimas bažnyčios tematikai, bet būtų ir liaudies meno populiarinimo priemonė. Be to, gražios architektonikos, stogelių, kolonėlių, ornamentų, šviesos ir šešėlių žaismo turtingas objektas būtų gerai tikęs sudėtingam piešiniui, kuris būtinas banknotui. Labai įdomiai atrodė ir kitas autoriaus pasiūlymas reverse įkomponuoti garsaus kryžių meistro Vinco Svirskio reljefą „Šv. Izidorius - artojas". Išlikusiame eskize jis, įspraustas tarp horizontalių ornamento juostų, yra per daug mažas, kad užpildytų reverso stačiakampį. Reljefą padidinus, galėjo išeiti graži kompozicija, prasmingai pratęsianti M. Valančiaus - katalikiškų liaudies tradicijų puoselėtojo, paprastų žmonių globėjo - temą.
Pagrindinis reverso komponentas - Trakų pilis - prasmingas architektūros paminklas, tinkantis banknotui. Pilis - populiarus turizmo objektas, gausiai lankomas net tik lietuvių, bet ir užsieniečių, daug ansamblio fotografijų yra albumuose apie Lietuvą. G. Jonaitis pasirinko įdomų žiūrėjimo tašką, leidžiantį parodyti sudėtingą ansamblio planą, jo bokštų, gynybinių sienų išdėstymą. Kontrastingas apšvietimas akcentuoja ritmišką šviesių ir tamsių dėmių žaismą. Kitaip negu 1 lito banknote, tamsūs medžių guotai išryškina monumentalias pastatų formas. Gaila, kad tik poroje vietų parodyti kranto fragmentai nesukuria salos įspūdžio, o tai vaizdui galėjo suteikti dar daugiau jaukumo. Tačiau čia piešiamas ne atvirukas, o banknotas, ir ne tiek svarbu parodyti pilį su visa jos egzotika, kiek sukomponuoti estetišką šiuolaikinį pinigą.
Kaip ir 1 lito banknote, per daug žemai įkomponuotas valstybės herbas, be to, aktyvūs ornamentai trukdo ramesniam herbo piešiniui. Horizontalios gotikinio charakterio ornamento juostos per daug švelnios ir subtilios, kad įrėmintų aktyvią banknoto plokštumą. Nominalo skaičius kairėje apačioje vos matomas. Reverse aiškiai matomas tik tam¬sus nominalo skaičius dešinėje viršuje. Jis subalansuoja kompoziciją.
Šio banknoto averso kompozicijos schema tokia pat kaip ir 1 lito. Stambaus plano portretas iškyla iš apatinės ornamento juostos ir viršugalviu iš dalies dengia viršutinę. Skvarbus vyskupo žvilgsnis, puikiai sumodeliuotas veidas - G. Jonaičio nuopelnas. XIX a. profesionalo fotografijoje, kuria naudojosi dailininkas, apšviestoji veido pusė plokš¬čia, ir tik gero piešėjo įgūdžiai veidui suteikė gyvumo ir reljefiškumo. Neakcentuodamas smulkių raukšlelių, išryškindamas tik svarbiausias veido individualumą pabrėžiančias formas, dailininkas pasiekė monumentalumo ir sodrumo.
Žemaitės portretas pavykęs kur kas geriau negu M. Valančiaus. Čia, nors ir išlaikydamas aukštą profesinį lygį, graveris neišvengė kai kurių klaidų. Neįtikinamai kieta plaukų sruoga dešinėje, o vyskupo pelerina abiejose kabančios grandinėlės pusėse atrodo taip, lyg būtų iš kitokio audinio. Be to, ji sumargina ir taip jau aktyvią ir šviesią, dėmesį nuo veido atitraukiančią drabužių grafiką. Grandinėlė neplastiška - lyg kabėtų ne ant žmogaus kaklo, o ant lygaus stalo. Visai averso kompozicijai trūksta kontrastingumo - tik mažieji tamsūs nominalo skaičiai kairėje pagilina toninį sprendimą. Vyskupo veidui kontrasto užtenka, tačiau jo drabužis, galėjęs portretui suteikti svorio, praskydęs ir susiliejęs su ornamentuota fono plokštuma. Didelis nominalo skaičius - svarbus banknoto komponentas - paskęsta fone ir, esant pras- tesniam apšvietimui, praktiškai nematomas.
Spalvinė banknoto gama - šalta žalia, ją reverse šiek tiek pagyvina tamsiai žali tonai. Dailininko eskizuose galima pamatyti ir subtilesnių spalvinių sprendimų, gaila, kad šilta, intensyvi, vadinamoji Veronezės, žalia spalva buvo pakeista šalta, šviesia smaragdine. Reverse įspūdį pataiso medžius sušildanti geltona spalva, tačiau didelių smaragdinių plokštumų santykis su ochros spalva nesudaro malonaus akiai kolorito.
Banknoto apsaugos priemonės įprastos - tai vandenženklis Vytis, apsauginis siūlelis, mikrotekstai, liuminescuojantys skaičiai ir tikslaus sutapimo ženklas. Banknotų popieriaus paviršiuje išsimėtę spalvoti plaušeliai, matomi plika akimi, ultravioletiniuose spinduliuose liuminescuoja žalia ir raudona spalvomis.
1993 m. laidos banknotą atspausdino Thomas De La Rue spaustuvė.
Vėl nutarus leisti į apyvartą mažųjų nominalų banknotus, juos kūrė G. Jonaitis. Nuspręsta 2 litų banknote vaizduoti vyskupą Motiejų Valančių (1801-1875 m.) - žymų lietuvių rašytoją. Jis rūpinosi liaudies švietimu, steigė parapines mokyklas, reikalavo, kad jose būtų mokoma lietuviškai, kovojo su girtavimu. Savo knygose, skirtose papras¬tiems kaimiečiams, vyskupas smerkė girtavimą, tamsumą, skatino šviestis, stiprinti katalikybę. Jo knygelės „Palangos Juzė" herojus - per kai¬mus keliaujantis šmaikštus siuvėjas Juzė - populiarus ir šiandien.
M. Valančiaus portretą reverse palydėti Trakų pilimi nebuvo tinkamas komisijos sprendimas. Greičiausiai tai automatiškai paveldėta iš anksčiau L. Pociaus komponuoto 2 litų banknoto. Tiesa, vyskupo knygelėse kalbama apie lietuvių kovas su kryžiuočiais, bet tai nebuvo pagrindinė jo apsakymų tema. Jis daugiau dėmesio skyrė liaudies papročiams, tautosakai ir buičiai. G. Jonaitis viename iš pirmų banknoto eskizų reverse vaizduoja žemaitišką koplytėlę. Sudėtingos architektūros, iš keturių dalių susidedantis kaimo skulptoriaus kūrinys ne tik idėjiškai labiau artimas bažnyčios tematikai, bet būtų ir liaudies meno populiarinimo priemonė. Be to, gražios architektonikos, stogelių, kolonėlių, ornamentų, šviesos ir šešėlių žaismo turtingas objektas būtų gerai tikęs sudėtingam piešiniui, kuris būtinas banknotui. Labai įdomiai atrodė ir kitas autoriaus pasiūlymas reverse įkomponuoti garsaus kryžių meistro Vinco Svirskio reljefą „Šv. Izidorius - artojas". Išlikusiame eskize jis, įspraustas tarp horizontalių ornamento juostų, yra per daug mažas, kad užpildytų reverso stačiakampį. Reljefą padidinus, galėjo išeiti graži kompozicija, prasmingai pratęsianti M. Valančiaus - katalikiškų liaudies tradicijų puoselėtojo, paprastų žmonių globėjo - temą.
Pagrindinis reverso komponentas - Trakų pilis - prasmingas architektūros paminklas, tinkantis banknotui. Pilis - populiarus turizmo objektas, gausiai lankomas net tik lietuvių, bet ir užsieniečių, daug ansamblio fotografijų yra albumuose apie Lietuvą. G. Jonaitis pasirinko įdomų žiūrėjimo tašką, leidžiantį parodyti sudėtingą ansamblio planą, jo bokštų, gynybinių sienų išdėstymą. Kontrastingas apšvietimas akcentuoja ritmišką šviesių ir tamsių dėmių žaismą. Kitaip negu 1 lito banknote, tamsūs medžių guotai išryškina monumentalias pastatų formas. Gaila, kad tik poroje vietų parodyti kranto fragmentai nesukuria salos įspūdžio, o tai vaizdui galėjo suteikti dar daugiau jaukumo. Tačiau čia piešiamas ne atvirukas, o banknotas, ir ne tiek svarbu parodyti pilį su visa jos egzotika, kiek sukomponuoti estetišką šiuolaikinį pinigą.
Kaip ir 1 lito banknote, per daug žemai įkomponuotas valstybės herbas, be to, aktyvūs ornamentai trukdo ramesniam herbo piešiniui. Horizontalios gotikinio charakterio ornamento juostos per daug švelnios ir subtilios, kad įrėmintų aktyvią banknoto plokštumą. Nominalo skaičius kairėje apačioje vos matomas. Reverse aiškiai matomas tik tam¬sus nominalo skaičius dešinėje viršuje. Jis subalansuoja kompoziciją.
Šio banknoto averso kompozicijos schema tokia pat kaip ir 1 lito. Stambaus plano portretas iškyla iš apatinės ornamento juostos ir viršugalviu iš dalies dengia viršutinę. Skvarbus vyskupo žvilgsnis, puikiai sumodeliuotas veidas - G. Jonaičio nuopelnas. XIX a. profesionalo fotografijoje, kuria naudojosi dailininkas, apšviestoji veido pusė plokš¬čia, ir tik gero piešėjo įgūdžiai veidui suteikė gyvumo ir reljefiškumo. Neakcentuodamas smulkių raukšlelių, išryškindamas tik svarbiausias veido individualumą pabrėžiančias formas, dailininkas pasiekė monumentalumo ir sodrumo.
Žemaitės portretas pavykęs kur kas geriau negu M. Valančiaus. Čia, nors ir išlaikydamas aukštą profesinį lygį, graveris neišvengė kai kurių klaidų. Neįtikinamai kieta plaukų sruoga dešinėje, o vyskupo pelerina abiejose kabančios grandinėlės pusėse atrodo taip, lyg būtų iš kitokio audinio. Be to, ji sumargina ir taip jau aktyvią ir šviesią, dėmesį nuo veido atitraukiančią drabužių grafiką. Grandinėlė neplastiška - lyg kabėtų ne ant žmogaus kaklo, o ant lygaus stalo. Visai averso kompozicijai trūksta kontrastingumo - tik mažieji tamsūs nominalo skaičiai kairėje pagilina toninį sprendimą. Vyskupo veidui kontrasto užtenka, tačiau jo drabužis, galėjęs portretui suteikti svorio, praskydęs ir susiliejęs su ornamentuota fono plokštuma. Didelis nominalo skaičius - svarbus banknoto komponentas - paskęsta fone ir, esant pras- tesniam apšvietimui, praktiškai nematomas.
Spalvinė banknoto gama - šalta žalia, ją reverse šiek tiek pagyvina tamsiai žali tonai. Dailininko eskizuose galima pamatyti ir subtilesnių spalvinių sprendimų, gaila, kad šilta, intensyvi, vadinamoji Veronezės, žalia spalva buvo pakeista šalta, šviesia smaragdine. Reverse įspūdį pataiso medžius sušildanti geltona spalva, tačiau didelių smaragdinių plokštumų santykis su ochros spalva nesudaro malonaus akiai kolorito.
Banknoto apsaugos priemonės įprastos - tai vandenženklis Vytis, apsauginis siūlelis, mikrotekstai, liuminescuojantys skaičiai ir tikslaus sutapimo ženklas. Banknotų popieriaus paviršiuje išsimėtę spalvoti plaušeliai, matomi plika akimi, ultravioletiniuose spinduliuose liuminescuoja žalia ir raudona spalvomis.
1993 m. laidos banknotą atspausdino Thomas De La Rue spaustuvė.