200 šimtai
Metams bėgant ir įsitvirtinant saviems pinigams, gerėjant ekonominei situacijai, atsirado būtinybė turėti didesnių nominalų banknotų. Jų kompozicinė schema turėjo pratęsti didžiųjų nominalų banknotų seriją. Autoriumi buvo pasirinktas R. Valantinas, jau kūręs 100 litų banknotą ir sukaupęs tam tikrą patirtį. Projektuojamam 1997 m. laidos 200 litų banknotui pasirinktas Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas Vydūnas.
Vydūnas (tikroji pavardė Vilhelmas Storosta, 1868-1953 m.) - žinomas tarpukario Lietuvos rašytojas ir filosofas, nepailstantis kovotojas už lietuvių teises ir kalbą Mažojoje Lietuvoje. 1895 m. jis įkūrė Tilžės lietuvių giedotojų draugiją, leido ir redagavo žurnalus bei laikraščius, juose kėlė filosofines žmogaus būties problemas, aiškino žmogiškumo esmę, pagrįstą savimone bei intuicija, jautrumu gėriui ir grožiui. Savo filosofinėmis nuostatomis vadovavosi ir kultūrinėje veikloje, pagal jas kūrė savitą pasyvaus pasipriešinimo germanizacijai taktiką. Vydūnas sukūrė dramos veikalų, kurie buvo statomi Lietuvos teatruose. Karo pabaigoje rašytojas pasitraukė į Vokietiją, ten ir mirė. Rusų okupacijos metais buvo ignoruojamas ir mūsų žmonėms mažiau žinomas, tačiau atgimusioje Lietuvoje jo palikimas vėl užima deramą vietą. Savotiškas skolos grąžinamas yra ir idėja jį įamžinti 200 litų banknote.
Tik pradėjus kurti banknotų projektus, Vydūno portretas buvo planuotas 10 litų banknotui. Tačiau jaunam dailininkui A. Mandeikai, kuris ėmėsi jį kurti, nepavyko pateikti kolegas įtikinančio projekto. Tada ypač nesisekė komponuoti reversą, jo objektu buvo pasirink¬tas Klaipėdos uosto vaizdas. Sandėliai, molo perspektyva, prišvartuotas laivas atrodė per daug natūralistiškai, neįdomiai. Autorius mėgino komponuoti kitus Mažosios Lietuvos temai charakteringus motyvus - žvejo sodybą, krikštus, žymesnius uostamiesčio pastatus, švyturį, tačiau eskizai vyresnių kolegų netenkino. Buvo nutarta 10 litų banknoto projektavimą perduoti G. Jonaičiui, o Vydūno portreto tuokart atsisakyti.
Po kelerių metų ėmus projektuoti 200 litų banknotą su Vydūnu, reverso motyvo problema vėl iškilo ir, kaip prisimena projekto autorius R. Valantinas, jam teko pasukti galvą, kuriuo keliu eiti, „nuosekliai sekti Mažosios Lietuvos istoriografija ar orientuotis į laisvesnį simbolį, pabrėžti valstybės geopolitines ambicijas vaizduojant Baltijos jūrą .
Nežiūrint A. Mandeikos nesėkmingų mėginimų sukomponuoti banknotą su Klaipėdos vaizdais, R. Valantinas iš pradžių mąstė pana¬šiai. Dailininkas prisimena: „Studijuodamas Klaipėdą, nesuradau ryškesnių bruožų. Iškilo klausimas - vaizduoti miestą fragmentiškame vokiškos architektūros pavelde ar gilintis į uostą, pramonę? Vydūno asmenybė, jo švietėjiškurnąs, pasaulėjauta stumtelėjo filosofiškumo link. Intuicija kuždėjo, jog reikėtų apibendrinančio simbolio. Nutariau pasirinkti charakteringą uosto simbolį - švyturį, nors tai ir nebuvo labai originalu. Archyviniai atvirukai ar nuotraukos iš laikraščių ir žurnalų apie Klaipėdos švyturį jūros fone manęs netenkino. Plastikos atžvilgiu jie buvo nuobodoki, saldokai romantiški. Norėjosi išraiškingesnio piešinio, dramatiškesnio siužeto, tad nusižengiau enciklopediniam tikslumui ir kūriau savo jūrą".
Vos pasirodžius banknotui, reverso vaizdas sulaukė atgarsio, kad ne iš tos pusės į molą plakasi bangos, ne ten šviečia švyturys. Šiuo atveju dailininkui daug svarbiau bendra banknoto kompozicijos logika, o natūra, enciklopedinis tikslumas jam rūpi mažiausiai. Ne visi iki smulkmenų žino vaizduojamą peizažą, o pinigus laikys rankose visi, ir labai svarbu, kad banknotas būtų sukomponuotas profesionaliai ne¬priekaištingai. Čia jūra ir švyturys - simboliai, reiškiantys lietuviškus sentimentus jūrai, o ne peizažas, tiksliai nupieštas iš tam tikro taško.
Deja, R. Valantinas ne iki galo įgyvendino savo išsakytas nuostatas. Jūros vaizdas banknote, nežiūrint autoriaus gerų norų, liko tik paveikslėlis. Ko gero, čia kaltas pats autorius, ne iki galo išlikęs nuo¬seklus. Štai kaip jis apibūdina savo požiūrį į pinigų projektavimą: „Visada galvojau, jog banknotas pirmiausia yra paveikslas. Vaizduojama asmenybė ar turinys turi būti pagrindas, o funkcionalumas (turiu galvoje visus elementus) turėtų prisiderinti, paklusti". Ši nuomonė yra visiškai priešinga tai, kuria visame pasaulyje vadovaujasi pinigų projektuotojai: saugumas - būtinybė, grožis - siekis.
Tokia radikali priešingybė visiškai suprantama - mūsų dailininkai ėmėsi projektuoti pinigus turėdami nemažą profesionalių grafikų, dažniausiai estampininkų, patirtį. Norint ar nenorint, ši patirtis pasireiškia, jei ne žodžiais, tai darbais. Jie banknotą komponuoja kaip estampą, o į baigtą paveikslą nenoriai įsileidžia pinigui būdingus elementus. Taip atsitiko ir su 200 litų banknotu. Jo reverse liko tik nominalo skaičiai ir tekstai, tačiau jie išdėstyti taip, kad neuždengtų išpuoselėto vaizdo, nenustumtų jo į antrą planą.
įdomesnę kompoziciją: prie putojančių jūros bangų daug labiau būtų tikęs toks pat audringas dangus su grėsmingais debesimis ir juos apšviečiančiu švyturio spinduliu negu tamsus, monotoniškas nakties dangus.
Atsitiktinumas ir didelė lietuvių meilė jūrai lėmė, kad net du mūsų banknotus puošia šėlstančios jūros vaizdas - Atlanto banga, grasinanti pasiglemžti „Lituanicą" 10 litų banknote, ir Baltija, skalaujanti Klaipėdos uosto molą 200 litų banknote. Joks kitas motyvas nenusipelnė tokio dailininkų dėmesio.
Komisijoje svarstant Vydūno portreto ikonografiją, iškilo klausimas, kokį rašytojo portretą pasirinkti - tarpukario Lietuvos visuomenei gerai pažįstamą, dar jauną, žvelgiantį iš laikraščių ir žurnalų fotokronikos puslapių ir dar gerai atmenamą dažnam vyresnės kartos inteligentui, ar jau pasenusį ir pražilusį, nuvargintą karo sunkumų, fotografuotą Vokietijoje keleri metai prieš mirtį. Nugalėjo nuomonė, kad banknote Vydūnas turi būti vaizduojamas toks, koks jis buvo paskutiniais savo gyvenimo metais. Spaustuvės meistrų išraižytoje graviūroje profesionaliai perteikta fotografinio portreto nuotaika, nors banknoto projekto autorius nebuvo tuo patenkintas - graveris neperteikė portreto šviesokaitos ir fono santykio, nors pati graviūra buvo atlikta profesionaliai.
Nežinant autoriaus sumanymo ir žiūrint iš šalies, portretas išėjo neblogas, o tamsesnę veido modeliuotę galima pateisinti graverio pastangomis išryškinti charakteringą portreto elementą - visiškai baltą rašytojo barzdą ir plaukus, nors ir jie kai kuriose vietose per daug tamsūs ir netenka savo spalvos. Antra vertus, suprantamas ir sveikintinas autoriaus noras, kad veidas būtų šviesesnis. Kaip jau minėta, K. Lynikas sakė, kad šviesus portretas sudaro daugiau kliūčių klastotojams, be to, mažiau štrichuotas veidas ir plaukai būtų ne tokie margi, aiškiau išsiskirtų nevienodo intensyvumo foninėje aplinkoje, į kurią jie dabar lyg ir nugrimzta, supanašėja su ja.
Užduotis - 200 litų banknoto kompoziciją susieti su 1991 m. laidos 100 litų banknotu - apribojo dailininko galimybes įdiegti daugiau kompozicijos naujovių, tačiau praėjęs laikas ir girdėta kritika vertė dailininką kai ką pakoreguoti. R. Valantinas atsisakė sunkių horizontalių ornamento juostų, todėl palengvėjo visa kompozicija, atsirado vietos didesniam Vydūno portretui. Nors ir sumažėjo nominalo skaičiai bei tekstai, tačiau ramiame giljošo struktūrų fone jie gerai skaitomi, o smulkiai ornamentuoti raidžių siluetai tapo dar viena apsaugos priemone. 200 litų banknotą spausdino Giesecke & Devrient GmbH spaustuvė. Dailininkas su parengtu projektu nuvyko į spaustuvę ir dalyvavo parengiamajame gamybos etape. Autoriui tai buvo puiki mokykla, leidusi iš arčiau susipažinti su tobula programine įranga, kuriančia įmantrias giljošo struktūras, su naujausiais mokslo atradimais apsaugos priemonių srityje - specialiais dažais, hologramomis, kinegramomis. Lietuvos banko specialistams nusprendus banknote įdiegti hologramą, dailininkui teko ieškoti jai vietos jau sukomponuotame banknote. Susiformavęs požiūris į banknotą kaip į paveikslą neleido R. Valantinui naudotis kompanijos sudaryta galimybe kompoziciją papildyti pinigo specifiką atitinkančiais elementais. Jis atsargiai, ne¬pasitikėdamas rinkosi jam siūlomus variantus. Autorius prisimena: „Daug laiko prireikė ir fono darbams - giljošui. Turėjau galimybę peržiūrėti tūkstančius kataloguose siūlomų pavyzdžių, bet tinkamo vis nerasdavau. Norėjosi savitesnio, lietuviškesnio. Visai praradęs viltį, pagaliau užtikau simbolį - saulutę. Bet ją reikėjo patobulinti. Daug padėjo vienas spaustuvės dizaino specialistas".
200 litų banknotas buvo pirmas lietuviškas banknotas, kuriame įdiegta metalizuota holograminė juostelė, savo paslaptingu daugiaspalviu spindesiu išskyrusi šį pinigą iš kitų. Ultravioletinėje šviesoje reverse išryškėja dar vienas įspūdingas apsaugos požymis - švyti švyturio spindulių pluoštas, jo atspindys matyti ir ant molo.
Vydūnas (tikroji pavardė Vilhelmas Storosta, 1868-1953 m.) - žinomas tarpukario Lietuvos rašytojas ir filosofas, nepailstantis kovotojas už lietuvių teises ir kalbą Mažojoje Lietuvoje. 1895 m. jis įkūrė Tilžės lietuvių giedotojų draugiją, leido ir redagavo žurnalus bei laikraščius, juose kėlė filosofines žmogaus būties problemas, aiškino žmogiškumo esmę, pagrįstą savimone bei intuicija, jautrumu gėriui ir grožiui. Savo filosofinėmis nuostatomis vadovavosi ir kultūrinėje veikloje, pagal jas kūrė savitą pasyvaus pasipriešinimo germanizacijai taktiką. Vydūnas sukūrė dramos veikalų, kurie buvo statomi Lietuvos teatruose. Karo pabaigoje rašytojas pasitraukė į Vokietiją, ten ir mirė. Rusų okupacijos metais buvo ignoruojamas ir mūsų žmonėms mažiau žinomas, tačiau atgimusioje Lietuvoje jo palikimas vėl užima deramą vietą. Savotiškas skolos grąžinamas yra ir idėja jį įamžinti 200 litų banknote.
Tik pradėjus kurti banknotų projektus, Vydūno portretas buvo planuotas 10 litų banknotui. Tačiau jaunam dailininkui A. Mandeikai, kuris ėmėsi jį kurti, nepavyko pateikti kolegas įtikinančio projekto. Tada ypač nesisekė komponuoti reversą, jo objektu buvo pasirink¬tas Klaipėdos uosto vaizdas. Sandėliai, molo perspektyva, prišvartuotas laivas atrodė per daug natūralistiškai, neįdomiai. Autorius mėgino komponuoti kitus Mažosios Lietuvos temai charakteringus motyvus - žvejo sodybą, krikštus, žymesnius uostamiesčio pastatus, švyturį, tačiau eskizai vyresnių kolegų netenkino. Buvo nutarta 10 litų banknoto projektavimą perduoti G. Jonaičiui, o Vydūno portreto tuokart atsisakyti.
Po kelerių metų ėmus projektuoti 200 litų banknotą su Vydūnu, reverso motyvo problema vėl iškilo ir, kaip prisimena projekto autorius R. Valantinas, jam teko pasukti galvą, kuriuo keliu eiti, „nuosekliai sekti Mažosios Lietuvos istoriografija ar orientuotis į laisvesnį simbolį, pabrėžti valstybės geopolitines ambicijas vaizduojant Baltijos jūrą .
Nežiūrint A. Mandeikos nesėkmingų mėginimų sukomponuoti banknotą su Klaipėdos vaizdais, R. Valantinas iš pradžių mąstė pana¬šiai. Dailininkas prisimena: „Studijuodamas Klaipėdą, nesuradau ryškesnių bruožų. Iškilo klausimas - vaizduoti miestą fragmentiškame vokiškos architektūros pavelde ar gilintis į uostą, pramonę? Vydūno asmenybė, jo švietėjiškurnąs, pasaulėjauta stumtelėjo filosofiškumo link. Intuicija kuždėjo, jog reikėtų apibendrinančio simbolio. Nutariau pasirinkti charakteringą uosto simbolį - švyturį, nors tai ir nebuvo labai originalu. Archyviniai atvirukai ar nuotraukos iš laikraščių ir žurnalų apie Klaipėdos švyturį jūros fone manęs netenkino. Plastikos atžvilgiu jie buvo nuobodoki, saldokai romantiški. Norėjosi išraiškingesnio piešinio, dramatiškesnio siužeto, tad nusižengiau enciklopediniam tikslumui ir kūriau savo jūrą".
Vos pasirodžius banknotui, reverso vaizdas sulaukė atgarsio, kad ne iš tos pusės į molą plakasi bangos, ne ten šviečia švyturys. Šiuo atveju dailininkui daug svarbiau bendra banknoto kompozicijos logika, o natūra, enciklopedinis tikslumas jam rūpi mažiausiai. Ne visi iki smulkmenų žino vaizduojamą peizažą, o pinigus laikys rankose visi, ir labai svarbu, kad banknotas būtų sukomponuotas profesionaliai ne¬priekaištingai. Čia jūra ir švyturys - simboliai, reiškiantys lietuviškus sentimentus jūrai, o ne peizažas, tiksliai nupieštas iš tam tikro taško.
Deja, R. Valantinas ne iki galo įgyvendino savo išsakytas nuostatas. Jūros vaizdas banknote, nežiūrint autoriaus gerų norų, liko tik paveikslėlis. Ko gero, čia kaltas pats autorius, ne iki galo išlikęs nuo¬seklus. Štai kaip jis apibūdina savo požiūrį į pinigų projektavimą: „Visada galvojau, jog banknotas pirmiausia yra paveikslas. Vaizduojama asmenybė ar turinys turi būti pagrindas, o funkcionalumas (turiu galvoje visus elementus) turėtų prisiderinti, paklusti". Ši nuomonė yra visiškai priešinga tai, kuria visame pasaulyje vadovaujasi pinigų projektuotojai: saugumas - būtinybė, grožis - siekis.
Tokia radikali priešingybė visiškai suprantama - mūsų dailininkai ėmėsi projektuoti pinigus turėdami nemažą profesionalių grafikų, dažniausiai estampininkų, patirtį. Norint ar nenorint, ši patirtis pasireiškia, jei ne žodžiais, tai darbais. Jie banknotą komponuoja kaip estampą, o į baigtą paveikslą nenoriai įsileidžia pinigui būdingus elementus. Taip atsitiko ir su 200 litų banknotu. Jo reverse liko tik nominalo skaičiai ir tekstai, tačiau jie išdėstyti taip, kad neuždengtų išpuoselėto vaizdo, nenustumtų jo į antrą planą.
įdomesnę kompoziciją: prie putojančių jūros bangų daug labiau būtų tikęs toks pat audringas dangus su grėsmingais debesimis ir juos apšviečiančiu švyturio spinduliu negu tamsus, monotoniškas nakties dangus.
Atsitiktinumas ir didelė lietuvių meilė jūrai lėmė, kad net du mūsų banknotus puošia šėlstančios jūros vaizdas - Atlanto banga, grasinanti pasiglemžti „Lituanicą" 10 litų banknote, ir Baltija, skalaujanti Klaipėdos uosto molą 200 litų banknote. Joks kitas motyvas nenusipelnė tokio dailininkų dėmesio.
Komisijoje svarstant Vydūno portreto ikonografiją, iškilo klausimas, kokį rašytojo portretą pasirinkti - tarpukario Lietuvos visuomenei gerai pažįstamą, dar jauną, žvelgiantį iš laikraščių ir žurnalų fotokronikos puslapių ir dar gerai atmenamą dažnam vyresnės kartos inteligentui, ar jau pasenusį ir pražilusį, nuvargintą karo sunkumų, fotografuotą Vokietijoje keleri metai prieš mirtį. Nugalėjo nuomonė, kad banknote Vydūnas turi būti vaizduojamas toks, koks jis buvo paskutiniais savo gyvenimo metais. Spaustuvės meistrų išraižytoje graviūroje profesionaliai perteikta fotografinio portreto nuotaika, nors banknoto projekto autorius nebuvo tuo patenkintas - graveris neperteikė portreto šviesokaitos ir fono santykio, nors pati graviūra buvo atlikta profesionaliai.
Nežinant autoriaus sumanymo ir žiūrint iš šalies, portretas išėjo neblogas, o tamsesnę veido modeliuotę galima pateisinti graverio pastangomis išryškinti charakteringą portreto elementą - visiškai baltą rašytojo barzdą ir plaukus, nors ir jie kai kuriose vietose per daug tamsūs ir netenka savo spalvos. Antra vertus, suprantamas ir sveikintinas autoriaus noras, kad veidas būtų šviesesnis. Kaip jau minėta, K. Lynikas sakė, kad šviesus portretas sudaro daugiau kliūčių klastotojams, be to, mažiau štrichuotas veidas ir plaukai būtų ne tokie margi, aiškiau išsiskirtų nevienodo intensyvumo foninėje aplinkoje, į kurią jie dabar lyg ir nugrimzta, supanašėja su ja.
Užduotis - 200 litų banknoto kompoziciją susieti su 1991 m. laidos 100 litų banknotu - apribojo dailininko galimybes įdiegti daugiau kompozicijos naujovių, tačiau praėjęs laikas ir girdėta kritika vertė dailininką kai ką pakoreguoti. R. Valantinas atsisakė sunkių horizontalių ornamento juostų, todėl palengvėjo visa kompozicija, atsirado vietos didesniam Vydūno portretui. Nors ir sumažėjo nominalo skaičiai bei tekstai, tačiau ramiame giljošo struktūrų fone jie gerai skaitomi, o smulkiai ornamentuoti raidžių siluetai tapo dar viena apsaugos priemone. 200 litų banknotą spausdino Giesecke & Devrient GmbH spaustuvė. Dailininkas su parengtu projektu nuvyko į spaustuvę ir dalyvavo parengiamajame gamybos etape. Autoriui tai buvo puiki mokykla, leidusi iš arčiau susipažinti su tobula programine įranga, kuriančia įmantrias giljošo struktūras, su naujausiais mokslo atradimais apsaugos priemonių srityje - specialiais dažais, hologramomis, kinegramomis. Lietuvos banko specialistams nusprendus banknote įdiegti hologramą, dailininkui teko ieškoti jai vietos jau sukomponuotame banknote. Susiformavęs požiūris į banknotą kaip į paveikslą neleido R. Valantinui naudotis kompanijos sudaryta galimybe kompoziciją papildyti pinigo specifiką atitinkančiais elementais. Jis atsargiai, ne¬pasitikėdamas rinkosi jam siūlomus variantus. Autorius prisimena: „Daug laiko prireikė ir fono darbams - giljošui. Turėjau galimybę peržiūrėti tūkstančius kataloguose siūlomų pavyzdžių, bet tinkamo vis nerasdavau. Norėjosi savitesnio, lietuviškesnio. Visai praradęs viltį, pagaliau užtikau simbolį - saulutę. Bet ją reikėjo patobulinti. Daug padėjo vienas spaustuvės dizaino specialistas".
200 litų banknotas buvo pirmas lietuviškas banknotas, kuriame įdiegta metalizuota holograminė juostelė, savo paslaptingu daugiaspalviu spindesiu išskyrusi šį pinigą iš kitų. Ultravioletinėje šviesoje reverse išryškėja dar vienas įspūdingas apsaugos požymis - švyti švyturio spindulių pluoštas, jo atspindys matyti ir ant molo.