50 litų
Dailininkas Rimvydas Bartkus sukūrė 50 litų banknotą, jame įamžintas J. Basanavičius.
Lietuvių tautos patriarchu vadinamo Jono Basanavičiaus (1851— 1927 m.) asmenybė - populiari tarpukario Lietuvoje, ignoruota okupacijos metais - po Atgimimo vėl atgavo savo vietą tautos panteone. Gydytojas, daug energijos atidavęs Bulgarijos žmonių sveikatos apsaugai, J. Basanavičius niekuomet neužmiršo pagrindinio savo gyvenimo tikslo - tautinio atgimimo. Gyvendamas toli nuo Lietuvos, jis tapo pirmojo tautinio laikraščio redaktoriumi, kovojo už lietuvių kalbos teises. 1905 m. grįžęs į Lietuvą, Vilniuje organizavo Pirmąją lietuvių konferenciją, iškėlusią lietuvių autonomijos carinėje Rusijoje idėją, pirmininkavo Lietuvos Tarybai, 1918 m. vasario 16 d. paskelbusiai Nepriklausomybę. Parašė studijų istorijos, archeologijos, folkloro klausimais, rinko ir išleido pasakų knygų. Jo nuopelnai tautai, kilni povyza, gražaus silueto išraiškinga galva gerai tiko didelio nominalo banknotui. Didelių abejonių nekelia ir reversui pasiūlytas Vilniaus Katedros su senamiesčio vaizdu motyvas. J. Basanavičius daug metų gyveno ir mirė Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.
Pirmuose eskizuose R. Bartkus kairėje reverso pusėje įkomponavo Vilniaus miesto herbo heraldinę figūrą - šv. Kristoforą su kūdikėliu Kristumi ant pečių Katedros aikštės ir senamiesčio fone. Tokia kompozicija gal ir įdomesnė, tačiau ji neatitiko iš anksto nustatytos komponavimo schemos, ir skulptūros teko atsisakyti.
Averso kompozicija ištęsta horizontaliai, šį įspūdį dar labiau padidina dešiniame krašte įkomponuotas portretas ir per visą banknoto ilgį ryškia linija atskirta švelnių šiltų spalvų tautinė ornamento juosta su tekstu ir nominalo skaičiais. Šviesus banknotas kairėje pusėje pamažu tamsėja, ir dešinėje, tamsiame lauke, šviečia tik veidas. Barzdos ir veido faktūra kontrastuoja su lygia, tamsia aprangos ir fono dėme. Pečiai ir nugara beveik liečia banknoto kraštą, vėlesnėse laidose tai buvo pataisyta - už portreto palikta daugiau erdvės. Raižytos saulutės fragmentas, iškylantis iš ornamento juostos, neužgožia portreto, o tik sudaro jaukų foną nominalo skaičiui. Didelis, šiek tiek nupjautas saulutės apskritimas lyg ir provokuoja jo centre įkomponuoti skaičius, tačiau dailininkas jį pakėlė aukštyn ir kairiau, tuo visai kompozicijai suteikdamas netikėtumo įspūdį. Jei ši darni kompozicija būtų buvusi tinkamai, pagal pinigų gamybos reikalavimus parengta spaudai, už¬pildyta banknotams būdingomis giljošo struktūromis, įterptos apsaugos priemonės, profesionaliai išraižyta portreto graviūra, tai mes 1991 m. jau galėjome turėti puikaus dizaino banknotą.
Reverso kompozicija ne tokia racionali. Jau pats sumanymas, kai banknote lieka tik peizažas, palydimas nedidelių nominalo skaičių ir neryškių tekstų, sunkiai suderinamas su visiems įprastu banknotu. Banknotas - sudėtinga, daugiasluoksnė idėjinių komponentų ir apsaugos priemonių kompozicija. Šiuo atveju tai tik peizažas, davęs pagrindą daug emocijų sukėlusiai vėlesnės laidos banknoto graviūrai. Dailininkas neįsigilino į Pilies gatvės kampinių namų architektūros formų įvairovę, nepajuto senamiesčio stogų ir bokštų ritmo. Piešinyje matome nykių ir nuobodžių stogų plokštumas, neišlaikytas Katedros proporcijas, tačiau visa tai paskendę auksiniame romantiškame rūke, atitraukiančiame dėmesį nuo detalių. Visos peizažo klaidos ypač iš¬ryškėjo, kai vėlesnės to paties banknoto laidos graveris, niekad nematęs Vilniaus, mechaniškai tiksliai, šaltomis techninio brėžinio linijomis nukopijavo šį piešinį. Jame neliko nė krislelio Vilniaus dvasios - nuobodžioje pusdykumių stepėje matėsi tik besikurianti beveidė gyvenvietė su Katedra ir varpine pirmame plane.
Abi banknoto pusės, tarsi norint pabrėžti jų paveikslišką charakterį, įrėmintos nestoru dvigubu linijų rėmeliu. Pirmos dvi šio nominalo banknotų laidos buvo atspausdintos USBC. Apyvartoje 1991 m. laidos banknotai išsilaikė vos kelis mėnesius, neužilgo buvo išimti iš apyvartos ir išleista tos pačios kompozicijos nauja 1993 m. banknotų laida. R. Bartkui išvykus iš Lietuvos, banknotą tobulinti pavesta G. Jonaičiui. Jis prisimena: „Jokių įpareigojimų ką nors nupiešti neturėjau (manau, kad kompanija banknotus suprojektavo iš pirminių originalų). Kartu su R. Miknevičiumi keletą kartų koregavome pateikiamus pavyzdžius, bet šneka buvo tik apie spalvas, kadangi jokių kalbų apie grafines struktūras, jų keitimą ar tobulinimą nebuvo".
Naujame banknote daug giljošo struktūros elementų. Kompozicija sumargėjo, tačiau įgavo banknotui būdingą vaizdą. Neblogai išgraviruotas J. Basanavičiaus portretas. Veidui, plaukams, barzdai, švarkui surasta savita linijų struktūra, puikiai perduodanti jų skirtingą plastiką ir kartu sudaranti vientisą meistriškai išraižytą portretą. Graviūros toninis intensyvumas kartu su horizontaliomis juostomis banknotui suteikia gyvybės ir kontrastingumo, iškelia portretą virš kitų komponentų. Sumažintas saulutės siluetas, be to, ji tapo plokščiu ornamentu ir nebeturi anksčiau buvusių ryškių sąsajų su lietuviškų verpsčių ornamentika. Didelis nominalo skaičius, komponuojamas tiksliai virš saulutės centro, atrodo lyg per neapsižiūrėjimą pakilęs. Spalvų gama taip pat gerokai pasikeitė. Buvęs saulėtos geltonos ir šiltos žalios spalvos sąskambis dabar virto šviesios ochros, prigesintos oranžinės ir tamsiai rudos spalvos deriniu.
Banknotas nuo ankstesnio skiriasi ne tik išvardytais pakeitimais, svarbiausia, kad jame jau yra banknotui būdingų elementų ir tam tikrų apsaugos priemonių. Šalia ankstesnėje laidoje buvusio vandenženklio Vyčio jame jau įterptas apsauginis siūlelis su mikrotekstu, atspausdintas plika akimi nematomas, tačiau ultravioletinėje šviesoje liuminescuojantis skaičius, sutapimo ženklas ir kt. Banknotas išbuvo apyvartoje iki 1998 m., kol Vokietijos spaustuvėje Giesecke & Devrient GmbH buvo pagamintas trečias šio nominalo variantas.
Rengiant naują laidą, Lietuvos banko specialistai pasiūlė perkomponuoti dėl Katedros proporcijų, beveidžio senamiesčio ir techninio piešinio primityvaus charakterio kritikos sulaukusį banknotą. Kompozicijos autoriaus Lietuvoje nebuvo, todėl banknotą perprojektuoti pakviestas G. Jonaitis. Jo pagrindinė užduotis buvo, iš esmės nekeičiant averso, sutvarkyti kritikuotą reversą. Po ilgų ieškojimų G. Jonaitis nusprendė pakeisti žiūrėjimo į Katedrą tašką. Be jokios abejonės, sprendimas buvo teisingas: j matymo lauką pakliuvo ir kiti ne mažiau svarbūs Lietuvos žmonėms objektai - Gedimino pilies bokštas, Trijų kryžių monumentas ir naujai pastatytas paminklas kunigaikščiui Gediminui. Kietas pastatų linijas suminkštino Šventaragio slėnj supančių kalvų žaluma, peizažas tapo ideologiškai talpesnis, o žiūrėjimo taškas įprastas žmonėms. Atsirado plati dirva grafinių išraiškos priemonių įvairovei.
Abejonių kelia dailininko baimė atitrūkti nuo natūros, pastangos išlaikyti matematiškai tikslias Katedros, Gedimino bokšto, Trijų kryžių ir Gedimino paminklo tarpusavio proporcijas. Banknotas - ne fotografija, o simbolis, ir čia reikėtų ignoruoti nepalankias natūros diktuojamas sąlygas. Autorius šiek tiek padidino Tris kryžius, bet tai nelabai padėjo: Gedimino paminklas ir Trys kryžiai sunkiai įžiūrimi. Nekrentanti į akis stilizacija, nežymus architektūrinių formų apibendrinimas, vizualinių ir dvasinių savybių paryškinimas pastatą tik pakylėtų mūsų akyse, suteiktų jam didingumo. Perdėtos autoriaus pastangos parodyti smulkias, nereikšmingas pastato detales, siekimas dokumentiškai tiksliai jas atvaizduoti apkrovė Katedros piešinį nereikalinga grafika, kuri užtamsino jos vaizdą ir suliejo su praktiškai labai arti¬mos tonacijos, nors ir kito charakterio kalnų augmenijos faktūra. Tam¬sus varpinės bokštas ir siauromis kolonomis bei piliastrų ruoželiais vertikaliai suliniuota Katedra nesudaro įprasto šviesaus, monumentalaus ansamblio įspūdžio. Nevertėjo taip kruopščiai išbraižyti aikštės reljefą formuojančių laiptelių, parapetų ir jų perspektyvos kampų, aštriai įsirėžiančių net į ornamento juostą.Kurdamas šiuos banknotus, G. Jonaitis jau buvo patyręs banknotų dizaineris, neblogai susipažinęs su jų gamybos technologiniais subtilumais, lankęsis ne vienoje užsienio banknotų spaustuvėje. Jis puikiai su¬prato, ko reikia, kad dailininko piešinys taptų banknotu, daug dėmesio skyrė giljošo struktūroms. Buvau liudininkas, kiek autorius vargo su struktūra, dengiančia dangų Katedros peizaže. Pagal jo sumanymą tai turėjo būti ritmiškai banguojančios, aiškiai matomos juostos, bet atspausdintame banknote dangus išėjo neaiški monotoniška plokštuma.
Banknoto averso kompozicija išliko ta pati, tačiau labai pakito bendras banknoto vaizdas. Neliko ryškių geometrinių ornamentų. Horizontalios liaudiško charakterio audinio juostos sudaro ramų foną nominalo skaičiams ir tekstams.
J. Basanavičiaus portretas išgraviruotas iš naujo ir, palyginti su ankstesniu, yra gerokai smulkesnio, tačiau kai kuriose vietose labiau su¬marginančio negu išryškinančio seno žmogaus veido plastiką, modeliavimo. Monotoniškas, neįdomus, portrete užimantis gana daug vietos yra barzdos ir ūsų piešinys. Nežiūrint to, portretas išraižytas ne¬blogai - kilnus tautos patriarcho vaizdas atpažįstamas ir artimas, nors jam, beje, kaip ir visai kupiūrai, trūksta reljefiškumo ir kontrastingumo. Visas banknoto toninis sprendimas monotoniškas, be intensyvumo. Atspausdinus portretą tamsesne ruda spalva, paryškinus nominalo skaičius, ypač didįjį - oranžinį, banknotas būtų lengviau atpažįstamas. Juk taip svarbu, kad pagrindiniai banknoto atpažinimo elementai būtų kontrastingi ir matomi iš pirmo žvilgsnio.
Banknote gausu apsaugos priemonių. Pirmiausia paminėtinas vandenženklis -J. Basanavičiaus portretas. Abiejose pusėse įvairiose vietose išdėstyti mikrotekstai, sutapimo ženklas, atpažinimo ženklas akliesiems, nematomais dažais atspausdinti nominalo skaičiai, florescuojantys ultravioletinėje šviesoje, ir kiti komponentai. Į banknoto popierių įterptas apsauginis siūlelis su mikrotekstu punktyru ritmiškai iškyla į paviršių ir fluorescuoja vaivorykštės spalvomis. Smulkiausių mikroskopinių linijėlių daugiaspalvės giljošo struktūros vos įžiūrimos plika akimi.
Lietuvių tautos patriarchu vadinamo Jono Basanavičiaus (1851— 1927 m.) asmenybė - populiari tarpukario Lietuvoje, ignoruota okupacijos metais - po Atgimimo vėl atgavo savo vietą tautos panteone. Gydytojas, daug energijos atidavęs Bulgarijos žmonių sveikatos apsaugai, J. Basanavičius niekuomet neužmiršo pagrindinio savo gyvenimo tikslo - tautinio atgimimo. Gyvendamas toli nuo Lietuvos, jis tapo pirmojo tautinio laikraščio redaktoriumi, kovojo už lietuvių kalbos teises. 1905 m. grįžęs į Lietuvą, Vilniuje organizavo Pirmąją lietuvių konferenciją, iškėlusią lietuvių autonomijos carinėje Rusijoje idėją, pirmininkavo Lietuvos Tarybai, 1918 m. vasario 16 d. paskelbusiai Nepriklausomybę. Parašė studijų istorijos, archeologijos, folkloro klausimais, rinko ir išleido pasakų knygų. Jo nuopelnai tautai, kilni povyza, gražaus silueto išraiškinga galva gerai tiko didelio nominalo banknotui. Didelių abejonių nekelia ir reversui pasiūlytas Vilniaus Katedros su senamiesčio vaizdu motyvas. J. Basanavičius daug metų gyveno ir mirė Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.
Pirmuose eskizuose R. Bartkus kairėje reverso pusėje įkomponavo Vilniaus miesto herbo heraldinę figūrą - šv. Kristoforą su kūdikėliu Kristumi ant pečių Katedros aikštės ir senamiesčio fone. Tokia kompozicija gal ir įdomesnė, tačiau ji neatitiko iš anksto nustatytos komponavimo schemos, ir skulptūros teko atsisakyti.
Averso kompozicija ištęsta horizontaliai, šį įspūdį dar labiau padidina dešiniame krašte įkomponuotas portretas ir per visą banknoto ilgį ryškia linija atskirta švelnių šiltų spalvų tautinė ornamento juosta su tekstu ir nominalo skaičiais. Šviesus banknotas kairėje pusėje pamažu tamsėja, ir dešinėje, tamsiame lauke, šviečia tik veidas. Barzdos ir veido faktūra kontrastuoja su lygia, tamsia aprangos ir fono dėme. Pečiai ir nugara beveik liečia banknoto kraštą, vėlesnėse laidose tai buvo pataisyta - už portreto palikta daugiau erdvės. Raižytos saulutės fragmentas, iškylantis iš ornamento juostos, neužgožia portreto, o tik sudaro jaukų foną nominalo skaičiui. Didelis, šiek tiek nupjautas saulutės apskritimas lyg ir provokuoja jo centre įkomponuoti skaičius, tačiau dailininkas jį pakėlė aukštyn ir kairiau, tuo visai kompozicijai suteikdamas netikėtumo įspūdį. Jei ši darni kompozicija būtų buvusi tinkamai, pagal pinigų gamybos reikalavimus parengta spaudai, už¬pildyta banknotams būdingomis giljošo struktūromis, įterptos apsaugos priemonės, profesionaliai išraižyta portreto graviūra, tai mes 1991 m. jau galėjome turėti puikaus dizaino banknotą.
Reverso kompozicija ne tokia racionali. Jau pats sumanymas, kai banknote lieka tik peizažas, palydimas nedidelių nominalo skaičių ir neryškių tekstų, sunkiai suderinamas su visiems įprastu banknotu. Banknotas - sudėtinga, daugiasluoksnė idėjinių komponentų ir apsaugos priemonių kompozicija. Šiuo atveju tai tik peizažas, davęs pagrindą daug emocijų sukėlusiai vėlesnės laidos banknoto graviūrai. Dailininkas neįsigilino į Pilies gatvės kampinių namų architektūros formų įvairovę, nepajuto senamiesčio stogų ir bokštų ritmo. Piešinyje matome nykių ir nuobodžių stogų plokštumas, neišlaikytas Katedros proporcijas, tačiau visa tai paskendę auksiniame romantiškame rūke, atitraukiančiame dėmesį nuo detalių. Visos peizažo klaidos ypač iš¬ryškėjo, kai vėlesnės to paties banknoto laidos graveris, niekad nematęs Vilniaus, mechaniškai tiksliai, šaltomis techninio brėžinio linijomis nukopijavo šį piešinį. Jame neliko nė krislelio Vilniaus dvasios - nuobodžioje pusdykumių stepėje matėsi tik besikurianti beveidė gyvenvietė su Katedra ir varpine pirmame plane.
Abi banknoto pusės, tarsi norint pabrėžti jų paveikslišką charakterį, įrėmintos nestoru dvigubu linijų rėmeliu. Pirmos dvi šio nominalo banknotų laidos buvo atspausdintos USBC. Apyvartoje 1991 m. laidos banknotai išsilaikė vos kelis mėnesius, neužilgo buvo išimti iš apyvartos ir išleista tos pačios kompozicijos nauja 1993 m. banknotų laida. R. Bartkui išvykus iš Lietuvos, banknotą tobulinti pavesta G. Jonaičiui. Jis prisimena: „Jokių įpareigojimų ką nors nupiešti neturėjau (manau, kad kompanija banknotus suprojektavo iš pirminių originalų). Kartu su R. Miknevičiumi keletą kartų koregavome pateikiamus pavyzdžius, bet šneka buvo tik apie spalvas, kadangi jokių kalbų apie grafines struktūras, jų keitimą ar tobulinimą nebuvo".
Naujame banknote daug giljošo struktūros elementų. Kompozicija sumargėjo, tačiau įgavo banknotui būdingą vaizdą. Neblogai išgraviruotas J. Basanavičiaus portretas. Veidui, plaukams, barzdai, švarkui surasta savita linijų struktūra, puikiai perduodanti jų skirtingą plastiką ir kartu sudaranti vientisą meistriškai išraižytą portretą. Graviūros toninis intensyvumas kartu su horizontaliomis juostomis banknotui suteikia gyvybės ir kontrastingumo, iškelia portretą virš kitų komponentų. Sumažintas saulutės siluetas, be to, ji tapo plokščiu ornamentu ir nebeturi anksčiau buvusių ryškių sąsajų su lietuviškų verpsčių ornamentika. Didelis nominalo skaičius, komponuojamas tiksliai virš saulutės centro, atrodo lyg per neapsižiūrėjimą pakilęs. Spalvų gama taip pat gerokai pasikeitė. Buvęs saulėtos geltonos ir šiltos žalios spalvos sąskambis dabar virto šviesios ochros, prigesintos oranžinės ir tamsiai rudos spalvos deriniu.
Banknotas nuo ankstesnio skiriasi ne tik išvardytais pakeitimais, svarbiausia, kad jame jau yra banknotui būdingų elementų ir tam tikrų apsaugos priemonių. Šalia ankstesnėje laidoje buvusio vandenženklio Vyčio jame jau įterptas apsauginis siūlelis su mikrotekstu, atspausdintas plika akimi nematomas, tačiau ultravioletinėje šviesoje liuminescuojantis skaičius, sutapimo ženklas ir kt. Banknotas išbuvo apyvartoje iki 1998 m., kol Vokietijos spaustuvėje Giesecke & Devrient GmbH buvo pagamintas trečias šio nominalo variantas.
Rengiant naują laidą, Lietuvos banko specialistai pasiūlė perkomponuoti dėl Katedros proporcijų, beveidžio senamiesčio ir techninio piešinio primityvaus charakterio kritikos sulaukusį banknotą. Kompozicijos autoriaus Lietuvoje nebuvo, todėl banknotą perprojektuoti pakviestas G. Jonaitis. Jo pagrindinė užduotis buvo, iš esmės nekeičiant averso, sutvarkyti kritikuotą reversą. Po ilgų ieškojimų G. Jonaitis nusprendė pakeisti žiūrėjimo į Katedrą tašką. Be jokios abejonės, sprendimas buvo teisingas: j matymo lauką pakliuvo ir kiti ne mažiau svarbūs Lietuvos žmonėms objektai - Gedimino pilies bokštas, Trijų kryžių monumentas ir naujai pastatytas paminklas kunigaikščiui Gediminui. Kietas pastatų linijas suminkštino Šventaragio slėnj supančių kalvų žaluma, peizažas tapo ideologiškai talpesnis, o žiūrėjimo taškas įprastas žmonėms. Atsirado plati dirva grafinių išraiškos priemonių įvairovei.
Abejonių kelia dailininko baimė atitrūkti nuo natūros, pastangos išlaikyti matematiškai tikslias Katedros, Gedimino bokšto, Trijų kryžių ir Gedimino paminklo tarpusavio proporcijas. Banknotas - ne fotografija, o simbolis, ir čia reikėtų ignoruoti nepalankias natūros diktuojamas sąlygas. Autorius šiek tiek padidino Tris kryžius, bet tai nelabai padėjo: Gedimino paminklas ir Trys kryžiai sunkiai įžiūrimi. Nekrentanti į akis stilizacija, nežymus architektūrinių formų apibendrinimas, vizualinių ir dvasinių savybių paryškinimas pastatą tik pakylėtų mūsų akyse, suteiktų jam didingumo. Perdėtos autoriaus pastangos parodyti smulkias, nereikšmingas pastato detales, siekimas dokumentiškai tiksliai jas atvaizduoti apkrovė Katedros piešinį nereikalinga grafika, kuri užtamsino jos vaizdą ir suliejo su praktiškai labai arti¬mos tonacijos, nors ir kito charakterio kalnų augmenijos faktūra. Tam¬sus varpinės bokštas ir siauromis kolonomis bei piliastrų ruoželiais vertikaliai suliniuota Katedra nesudaro įprasto šviesaus, monumentalaus ansamblio įspūdžio. Nevertėjo taip kruopščiai išbraižyti aikštės reljefą formuojančių laiptelių, parapetų ir jų perspektyvos kampų, aštriai įsirėžiančių net į ornamento juostą.Kurdamas šiuos banknotus, G. Jonaitis jau buvo patyręs banknotų dizaineris, neblogai susipažinęs su jų gamybos technologiniais subtilumais, lankęsis ne vienoje užsienio banknotų spaustuvėje. Jis puikiai su¬prato, ko reikia, kad dailininko piešinys taptų banknotu, daug dėmesio skyrė giljošo struktūroms. Buvau liudininkas, kiek autorius vargo su struktūra, dengiančia dangų Katedros peizaže. Pagal jo sumanymą tai turėjo būti ritmiškai banguojančios, aiškiai matomos juostos, bet atspausdintame banknote dangus išėjo neaiški monotoniška plokštuma.
Banknoto averso kompozicija išliko ta pati, tačiau labai pakito bendras banknoto vaizdas. Neliko ryškių geometrinių ornamentų. Horizontalios liaudiško charakterio audinio juostos sudaro ramų foną nominalo skaičiams ir tekstams.
J. Basanavičiaus portretas išgraviruotas iš naujo ir, palyginti su ankstesniu, yra gerokai smulkesnio, tačiau kai kuriose vietose labiau su¬marginančio negu išryškinančio seno žmogaus veido plastiką, modeliavimo. Monotoniškas, neįdomus, portrete užimantis gana daug vietos yra barzdos ir ūsų piešinys. Nežiūrint to, portretas išraižytas ne¬blogai - kilnus tautos patriarcho vaizdas atpažįstamas ir artimas, nors jam, beje, kaip ir visai kupiūrai, trūksta reljefiškumo ir kontrastingumo. Visas banknoto toninis sprendimas monotoniškas, be intensyvumo. Atspausdinus portretą tamsesne ruda spalva, paryškinus nominalo skaičius, ypač didįjį - oranžinį, banknotas būtų lengviau atpažįstamas. Juk taip svarbu, kad pagrindiniai banknoto atpažinimo elementai būtų kontrastingi ir matomi iš pirmo žvilgsnio.
Banknote gausu apsaugos priemonių. Pirmiausia paminėtinas vandenženklis -J. Basanavičiaus portretas. Abiejose pusėse įvairiose vietose išdėstyti mikrotekstai, sutapimo ženklas, atpažinimo ženklas akliesiems, nematomais dažais atspausdinti nominalo skaičiai, florescuojantys ultravioletinėje šviesoje, ir kiti komponentai. Į banknoto popierių įterptas apsauginis siūlelis su mikrotekstu punktyru ritmiškai iškyla į paviršių ir fluorescuoja vaivorykštės spalvomis. Smulkiausių mikroskopinių linijėlių daugiaspalvės giljošo struktūros vos įžiūrimos plika akimi.