20 litų
Iki šiol išleistos keturios 20 litų banknoto laidos. Jo kompoziciją sukūrė dailininkas Justinas Tolvaišis. Tai buvo tik ranka pieštas kompozicijos karkasas. Pirmos dvi šio nominalo banknoto laidos (1991 m. ir 1993 m.) atspausdintos USBC spaustuvėje.
Mokslininkų siūlymu šiame banknote nutarta įamžinti žymų lietuvių poetą Joną Mačiulį-Maironį (1862-1932 m.). Kunigas, teologijos profesorius aktyviai dalyvavo tautiniame judėjime, bet labiausiai žinomas kaip poetas, savo lyrika garsinęs didvyrišką senovę, kvietęs į kovą prieš carizmą, dainavęs meilę Lietuvai ir jos gamtai. Jo eilėraščiai - nauja lietuvių lyrikos epocha, jos pagrindu atsirado moderniųjų poetų kūryba. Poemos „Tarp skausmų į garbę", „Jaunoji Lietuva", eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai" formavo ne vienos kartos pasaulėjautą, žadino patriotinius jausmus sunkiais okupacijų metais.
Reverse buvo pasiūlyta vaizduoti Vytauto Didžiojo karo muziejaus ansamblį Kaune. Poetas šio pastato niekada nematė, jis pastatytas jau po jo mirties. Nors Maironis gimė Žemaitijoje, tačiau Kaune praleido didelę gyvenimo dalį, čia ir mirė. Palaidotas taip pat netoli muziejaus, Katedros sienoje. Poetui, puoselėjusiam Lietuvos atgimimą, besidžiaugusiam savarankiškos valstybės gyvenimo sėkmėmis ir emocingai liūdėjusiam dėl sunkumų, artimas ir kitas reverso komponentas - J. Zikaro „Laisvės" skulptūra, sparnuotos moters, nutraukusios priespaudos pančius, įvaizdis.
Ne taip, kaip kiti autoriai, grindžiantys kuriamus ornamentus liaudies meno pavyzdžiais, J. Tolvaišis savąją kompoziciją papuošė lauko gėlių ir žolynų juosta, į ją įpindamas poeto simbolį - paukštelį. Tamsiai raudoname lauke, per visą banknoto ilgį apačioje besidriekianti žalių lapelių pynė sudaro palankų foną šviesiam tekstui ir nominalo skaičiui. Siek tiek pretenzingai atrodo tik paukšteliai, ypač tas, kuris yra ant skaičiaus ir vos ne ant poeto peties. Kai kurios jo silueto detalės grynai liaudiškos, kitos visai natūralistinės. Jų įkomponavimo vieta taip pat kelia daug abejonių, jei ne priekaištų. Iš ornamento juostų paimtas stilizuotas paukštis aiškiai netinka prie realistiškai iš fotografijos perpiešto Maironio. Viršutinė juosta taip pat turi trūkumų. Ji praktiškai sudaryta iš dviejų pagal ornamento logiką nepersipinančių elementų: šešialapių žiedelių, surikiuotų į eilę viršuje, ir stiebelių su lapeliais apačioje. Gerai, kad kairėje juosta pašviesėja ir jos struktūra nebepastebima.
Vienas iš stambiausių reverso kompozicijos elementų - „Laisvės" skulptūra - per daug prispausta prie banknoto krašto. Skulptūra, Vy¬tauto Didžiojo karo muziejaus bokštas ir kontrastingai apšviestas muziejaus priekinis fasadas užima pusę banknoto ir sudalija jį aštriomis vertikalėmis, o neišraiškingas, šešėlyje paskendęs šoninis fasadas, - kitą pusę banknoto. Paprastai architektas sutelkia visą savo išmonę, kad pastatą reprezentuojantis priekinis fasadas atrodytų įdomiai. Architektui Vladimirui Dubeneckiui tai pavyko, Vytauto Didžiojo karo muziejus - vienas iš įspūdingiausių tarpukario Lietuvos architektūros ansamblių. Neaišku, kodėl banknoto autorius daugiau kompozicijos ploto skyrė ne reprezentaciniam fasadui, o šešėlyje paskendusiam pastato šonui. Neapgalvotai šešėline puse j žiūrovą pasuktas ir muziejaus bokštas, saulės apšviestas šonas perspektyvoje pavirsta j neryškų šviesų brūkšnelį tamsioje aplinkoje.
Banknote nėra svarbu tiksliai parodyti vaizduojamus objektus. Daug svarbiau, kad jie būtų atpažįstami plačiajai visuomenei. Objektų tarpusavio išdėstymas, apšvietimo ir šešėlių žaismas turi paklusti svarbiausiam dėsniui - padėti atskirus komponentus susieti į visumą, pagrįstą ne natūros, o komponavimo logika.
Ypač daug dėmesio dailininkas skyrė dangui. Audringi įvairiarūšiai debesys ne tik sudarė tamsų foną apšviestam pastatui ir suteikė visai kompozicijai dramatizmo, bet galėjo tapti pagrindu sudėtingai banknoto grafikai. Tuo tarpu žemė, ant kurios stovi visas ansamblis, nupiešta neįdomiai. Geriau reikėjo muziejų padidinti, kad apačioje jis liestų ornamento juostos kraštinę, o žemės nerodyti.
Praktiškai pagal tą patį J. Tolvaišio projektą 1993 m. atspausdinti banknotai jau turėjo daugiau pinigams būdingų elementų. Ankstesnės laidos ofsetu spausdintą piešinį spaustuvės specialistai perpiešė grafinėmis linijomis. Kadangi tai darė ne pats autorius, ne visuomet spaustuvės meistrai dirbo pagal jo projektą. Jie vadovavosi sava logika ir įvedė naujovių - gana ryškiai pakeitė juostų plokštumas, jas užpildė giljošo struktūromis, žemiau įkomponavo didelį nominalo skaičių. Visa tai banknoto piešiniui suteikė margumo. Ypač ryškūs pasikeitimai reverse. Dramatiškos nuotaikos su audringais debesimis ir kontrastingai apšviestu pastatu kompozicija, ją perpiešus techninio brėžinio sausomis linijomis, tapo nuobodžia, nykia, be toninio intensyvumo XIX a. vadovėlio iliustracija. Jau ir J. Tolvaišio piešinyje sunkiai matomas šešėline puse į žiūrovą pasuktas muziejaus bokštas bei lygiagretėmis įstrižomis linijomis modeliuota J. Zikaro „Laisvė" atspausdintame banknote galutinai ištirpo vienatonėje plokštumoje. Visi banknoto komponentai perpiešti gana grubiai, tuščias, autoriaus ne iki galo apgalvotas erdves užbraižant šalta, techniška linijų faktūra. Banknoto stačiakampis padengtas dvispalviu giljošo struktūrų audiniu. Maironio portretas, nominalo skaičiai, ornamento juostos išgraviruotos ir atspaustos giliaspaude, įdiegta daugiau apsaugos priemonių - sutapimo ženklas, nematomais dažais atspausdintas nominalo skaičius, apsauginis siūlelis su mikrotekstu, liuminescuojantys elementai ir kt.
1997 m. Thomas De La Ruespaustuvėje atspausdinta trečia banknoto laida. Pagrindiniai komponentai vėl niekuo nesiskyrė nuo ankstesnių, tačiau įvesta naujų apsaugos elementų. Erdvę, skirtą vandenženkliui, padengė įmantresnės struktūros audinys, įdiegtas sudėtingesnis, dvipusį kopijavimą apsunkinantis sutapimo ženklas, daugias¬palviai viršutinis ir apatinis kraštai - smulkių linijų tinkleliai. Vandenženkliui naudojamas tas pats banknotą puošiantis Maironio portreKompanija stengėsi tobulinti banknoto apsaugą. Meninė pusė li¬ko kaip buvusi, o kai kuriais aspektais dar ir pablogėjo - buvo su¬griautas dailininko pirminis sumanymas. Ypač ryškus to pavyzdys - dangų virš architektūros ansamblio dengiantis giljošas. Aktyvi jo struktūra krenta j akis užgoždama smulkesnio modeliavimo muziejaus pastatą, faktūros tonas priartėja prie „Laisvės" skulptūros tono. Banknote aiškiai šviečia tik nedidelis ansamblio priekinio fasado plotelis, o visi kiti komponentai nuskęsta monotoniškoje plokštumoje. Joje iš¬tirpsta ir nedideli nominalo skaičiai.
Bendra averso kompozicija pavyko šiek tiek geriau. Aktyvios horizontalios ornamento juostos, kontrastingas, nors ir su trūkumais, portretas, didelis žaliomis briaunomis nominalo skaičius, iš jo spinduliuojanti daugiaspalvė giljošo struktūra daro kompoziciją pinigiška, aiškiai suprantama. Spaustuvės specialistai ištaisė dailininko klaidą - buvusį raudoną paukštelį ant poeto peties nupiešė plona linijėle ir kontrastingoje aplinkoje jis praktiškai neįžiūrimas.
Iš naujo išgraviruotas Maironio portretas. Jo veido šešėlinės dalys per daug tamsios. Margas plaukų piešinys susilieja su tokiu pat margu gėlių ornamentu, ir viršugalvio siluetas išnyksta.
Parengti projektą naujai 2001 m. banknoto laidai, kuri atspausdinta Oreli Fūssli Security Printing Ltd spaustuvėje, buvo pakviestas G. Jonaitis - daugiausiai patirties sukaupęs mūsų banknotų dizaine¬ris. Jis ištaisė beveik visas banknoto kompozicijos klaidas. Averse esminių pakeitimų išdėstant komponentus nėra, tačiau estetiškai jie pateikti geriau. Banknoto plokštumos ir ornamento juostos, padengtos sudėtingu, smulkios giljošo struktūros tinkleliu, gražiai dera tarpusavyje ir sudaro bendrą lauką, iškeldamos į pirmą planą portretą, nominalo skaičius ir tekstus.
Dailininkas iš esmės perkomponavo reversą: gerokai padidino Vytauto Didžiojo karo muziejaus ansamblį, jo apšviestą paradinį fasadą pasuko į žiūrovą, jis tapo ilgesnis ir pasidarė svarbiausiu visą kompoziciją surikiuojančiu objektu. J. Zikaro „Laisvės" skulptūra, išdidinta per visą banknoto aukštį, atkelta į dešinį kraštą. Ji kerta ansamblio šoninį, neįdomų, šešėlyje paskendusį fasadą ir tampa banknoto verti¬kale. Kompozicija aiški, komponentai išdėstyti nuosekliai. Šioks toks trūkumas - šešėlinės fasado pusės ir skulptūros tonai panašūs. Reikėjo truputį prigesinti pastato toninį intensyvumą ir kontrastingiau modeliuoti skulptūrą, o geriausiai būtų buvę ją atspausdinti daug tamsesne ir neutralesne spalva, o ne tokia atvira ir šviesia raudona.
Pagerėjo ne tik banknoto vaizdas, padaugėjo ir jo apsaugos priemonių. Salia anksčiau išvardytų įterptos dar kelios naujos: originalus, poeto temai tinkantis sutapimo ženklas - knyga su plunksna, punktyrinis apsauginis siūlelis su mikrotekstu ir mikroperforacija.
Labai pagražėjo banknoto spalvų gama, ypač averso. Ankstesnę ne¬švarią rudą spalvą pakeitė rožinės, rudos ir tamsiai rudos spalvų sąskambis, iliuminuojamas ryškesnės raudonos. Blogiau atrodo reverse vyraujančios žydra, šalta raudona ir blyški oranžinė spalvos.
Taigi po ilgų peripetijų 20 litų banknotas tapo nepriekaištingai sukomponuotu pinigu.
Mokslininkų siūlymu šiame banknote nutarta įamžinti žymų lietuvių poetą Joną Mačiulį-Maironį (1862-1932 m.). Kunigas, teologijos profesorius aktyviai dalyvavo tautiniame judėjime, bet labiausiai žinomas kaip poetas, savo lyrika garsinęs didvyrišką senovę, kvietęs į kovą prieš carizmą, dainavęs meilę Lietuvai ir jos gamtai. Jo eilėraščiai - nauja lietuvių lyrikos epocha, jos pagrindu atsirado moderniųjų poetų kūryba. Poemos „Tarp skausmų į garbę", „Jaunoji Lietuva", eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai" formavo ne vienos kartos pasaulėjautą, žadino patriotinius jausmus sunkiais okupacijų metais.
Reverse buvo pasiūlyta vaizduoti Vytauto Didžiojo karo muziejaus ansamblį Kaune. Poetas šio pastato niekada nematė, jis pastatytas jau po jo mirties. Nors Maironis gimė Žemaitijoje, tačiau Kaune praleido didelę gyvenimo dalį, čia ir mirė. Palaidotas taip pat netoli muziejaus, Katedros sienoje. Poetui, puoselėjusiam Lietuvos atgimimą, besidžiaugusiam savarankiškos valstybės gyvenimo sėkmėmis ir emocingai liūdėjusiam dėl sunkumų, artimas ir kitas reverso komponentas - J. Zikaro „Laisvės" skulptūra, sparnuotos moters, nutraukusios priespaudos pančius, įvaizdis.
Ne taip, kaip kiti autoriai, grindžiantys kuriamus ornamentus liaudies meno pavyzdžiais, J. Tolvaišis savąją kompoziciją papuošė lauko gėlių ir žolynų juosta, į ją įpindamas poeto simbolį - paukštelį. Tamsiai raudoname lauke, per visą banknoto ilgį apačioje besidriekianti žalių lapelių pynė sudaro palankų foną šviesiam tekstui ir nominalo skaičiui. Siek tiek pretenzingai atrodo tik paukšteliai, ypač tas, kuris yra ant skaičiaus ir vos ne ant poeto peties. Kai kurios jo silueto detalės grynai liaudiškos, kitos visai natūralistinės. Jų įkomponavimo vieta taip pat kelia daug abejonių, jei ne priekaištų. Iš ornamento juostų paimtas stilizuotas paukštis aiškiai netinka prie realistiškai iš fotografijos perpiešto Maironio. Viršutinė juosta taip pat turi trūkumų. Ji praktiškai sudaryta iš dviejų pagal ornamento logiką nepersipinančių elementų: šešialapių žiedelių, surikiuotų į eilę viršuje, ir stiebelių su lapeliais apačioje. Gerai, kad kairėje juosta pašviesėja ir jos struktūra nebepastebima.
Vienas iš stambiausių reverso kompozicijos elementų - „Laisvės" skulptūra - per daug prispausta prie banknoto krašto. Skulptūra, Vy¬tauto Didžiojo karo muziejaus bokštas ir kontrastingai apšviestas muziejaus priekinis fasadas užima pusę banknoto ir sudalija jį aštriomis vertikalėmis, o neišraiškingas, šešėlyje paskendęs šoninis fasadas, - kitą pusę banknoto. Paprastai architektas sutelkia visą savo išmonę, kad pastatą reprezentuojantis priekinis fasadas atrodytų įdomiai. Architektui Vladimirui Dubeneckiui tai pavyko, Vytauto Didžiojo karo muziejus - vienas iš įspūdingiausių tarpukario Lietuvos architektūros ansamblių. Neaišku, kodėl banknoto autorius daugiau kompozicijos ploto skyrė ne reprezentaciniam fasadui, o šešėlyje paskendusiam pastato šonui. Neapgalvotai šešėline puse j žiūrovą pasuktas ir muziejaus bokštas, saulės apšviestas šonas perspektyvoje pavirsta j neryškų šviesų brūkšnelį tamsioje aplinkoje.
Banknote nėra svarbu tiksliai parodyti vaizduojamus objektus. Daug svarbiau, kad jie būtų atpažįstami plačiajai visuomenei. Objektų tarpusavio išdėstymas, apšvietimo ir šešėlių žaismas turi paklusti svarbiausiam dėsniui - padėti atskirus komponentus susieti į visumą, pagrįstą ne natūros, o komponavimo logika.
Ypač daug dėmesio dailininkas skyrė dangui. Audringi įvairiarūšiai debesys ne tik sudarė tamsų foną apšviestam pastatui ir suteikė visai kompozicijai dramatizmo, bet galėjo tapti pagrindu sudėtingai banknoto grafikai. Tuo tarpu žemė, ant kurios stovi visas ansamblis, nupiešta neįdomiai. Geriau reikėjo muziejų padidinti, kad apačioje jis liestų ornamento juostos kraštinę, o žemės nerodyti.
Praktiškai pagal tą patį J. Tolvaišio projektą 1993 m. atspausdinti banknotai jau turėjo daugiau pinigams būdingų elementų. Ankstesnės laidos ofsetu spausdintą piešinį spaustuvės specialistai perpiešė grafinėmis linijomis. Kadangi tai darė ne pats autorius, ne visuomet spaustuvės meistrai dirbo pagal jo projektą. Jie vadovavosi sava logika ir įvedė naujovių - gana ryškiai pakeitė juostų plokštumas, jas užpildė giljošo struktūromis, žemiau įkomponavo didelį nominalo skaičių. Visa tai banknoto piešiniui suteikė margumo. Ypač ryškūs pasikeitimai reverse. Dramatiškos nuotaikos su audringais debesimis ir kontrastingai apšviestu pastatu kompozicija, ją perpiešus techninio brėžinio sausomis linijomis, tapo nuobodžia, nykia, be toninio intensyvumo XIX a. vadovėlio iliustracija. Jau ir J. Tolvaišio piešinyje sunkiai matomas šešėline puse į žiūrovą pasuktas muziejaus bokštas bei lygiagretėmis įstrižomis linijomis modeliuota J. Zikaro „Laisvė" atspausdintame banknote galutinai ištirpo vienatonėje plokštumoje. Visi banknoto komponentai perpiešti gana grubiai, tuščias, autoriaus ne iki galo apgalvotas erdves užbraižant šalta, techniška linijų faktūra. Banknoto stačiakampis padengtas dvispalviu giljošo struktūrų audiniu. Maironio portretas, nominalo skaičiai, ornamento juostos išgraviruotos ir atspaustos giliaspaude, įdiegta daugiau apsaugos priemonių - sutapimo ženklas, nematomais dažais atspausdintas nominalo skaičius, apsauginis siūlelis su mikrotekstu, liuminescuojantys elementai ir kt.
1997 m. Thomas De La Ruespaustuvėje atspausdinta trečia banknoto laida. Pagrindiniai komponentai vėl niekuo nesiskyrė nuo ankstesnių, tačiau įvesta naujų apsaugos elementų. Erdvę, skirtą vandenženkliui, padengė įmantresnės struktūros audinys, įdiegtas sudėtingesnis, dvipusį kopijavimą apsunkinantis sutapimo ženklas, daugias¬palviai viršutinis ir apatinis kraštai - smulkių linijų tinkleliai. Vandenženkliui naudojamas tas pats banknotą puošiantis Maironio portreKompanija stengėsi tobulinti banknoto apsaugą. Meninė pusė li¬ko kaip buvusi, o kai kuriais aspektais dar ir pablogėjo - buvo su¬griautas dailininko pirminis sumanymas. Ypač ryškus to pavyzdys - dangų virš architektūros ansamblio dengiantis giljošas. Aktyvi jo struktūra krenta j akis užgoždama smulkesnio modeliavimo muziejaus pastatą, faktūros tonas priartėja prie „Laisvės" skulptūros tono. Banknote aiškiai šviečia tik nedidelis ansamblio priekinio fasado plotelis, o visi kiti komponentai nuskęsta monotoniškoje plokštumoje. Joje iš¬tirpsta ir nedideli nominalo skaičiai.
Bendra averso kompozicija pavyko šiek tiek geriau. Aktyvios horizontalios ornamento juostos, kontrastingas, nors ir su trūkumais, portretas, didelis žaliomis briaunomis nominalo skaičius, iš jo spinduliuojanti daugiaspalvė giljošo struktūra daro kompoziciją pinigiška, aiškiai suprantama. Spaustuvės specialistai ištaisė dailininko klaidą - buvusį raudoną paukštelį ant poeto peties nupiešė plona linijėle ir kontrastingoje aplinkoje jis praktiškai neįžiūrimas.
Iš naujo išgraviruotas Maironio portretas. Jo veido šešėlinės dalys per daug tamsios. Margas plaukų piešinys susilieja su tokiu pat margu gėlių ornamentu, ir viršugalvio siluetas išnyksta.
Parengti projektą naujai 2001 m. banknoto laidai, kuri atspausdinta Oreli Fūssli Security Printing Ltd spaustuvėje, buvo pakviestas G. Jonaitis - daugiausiai patirties sukaupęs mūsų banknotų dizaine¬ris. Jis ištaisė beveik visas banknoto kompozicijos klaidas. Averse esminių pakeitimų išdėstant komponentus nėra, tačiau estetiškai jie pateikti geriau. Banknoto plokštumos ir ornamento juostos, padengtos sudėtingu, smulkios giljošo struktūros tinkleliu, gražiai dera tarpusavyje ir sudaro bendrą lauką, iškeldamos į pirmą planą portretą, nominalo skaičius ir tekstus.
Dailininkas iš esmės perkomponavo reversą: gerokai padidino Vytauto Didžiojo karo muziejaus ansamblį, jo apšviestą paradinį fasadą pasuko į žiūrovą, jis tapo ilgesnis ir pasidarė svarbiausiu visą kompoziciją surikiuojančiu objektu. J. Zikaro „Laisvės" skulptūra, išdidinta per visą banknoto aukštį, atkelta į dešinį kraštą. Ji kerta ansamblio šoninį, neįdomų, šešėlyje paskendusį fasadą ir tampa banknoto verti¬kale. Kompozicija aiški, komponentai išdėstyti nuosekliai. Šioks toks trūkumas - šešėlinės fasado pusės ir skulptūros tonai panašūs. Reikėjo truputį prigesinti pastato toninį intensyvumą ir kontrastingiau modeliuoti skulptūrą, o geriausiai būtų buvę ją atspausdinti daug tamsesne ir neutralesne spalva, o ne tokia atvira ir šviesia raudona.
Pagerėjo ne tik banknoto vaizdas, padaugėjo ir jo apsaugos priemonių. Salia anksčiau išvardytų įterptos dar kelios naujos: originalus, poeto temai tinkantis sutapimo ženklas - knyga su plunksna, punktyrinis apsauginis siūlelis su mikrotekstu ir mikroperforacija.
Labai pagražėjo banknoto spalvų gama, ypač averso. Ankstesnę ne¬švarią rudą spalvą pakeitė rožinės, rudos ir tamsiai rudos spalvų sąskambis, iliuminuojamas ryškesnės raudonos. Blogiau atrodo reverse vyraujančios žydra, šalta raudona ir blyški oranžinė spalvos.
Taigi po ilgų peripetijų 20 litų banknotas tapo nepriekaištingai sukomponuotu pinigu.