500 litų
Jau 1990 m. buvo numatyta spausdinti 500 litų banknotus. Šio nominalo banknotą komponavo pinigų projektavimo grupės vadovas R. Miknevičius. Banknotas atspausdintas USBC spaustuvėje, tačiau tuo metu toks didelis nominalas nebuvo reikalingas. 1991 m. laidos banknote įdiegtų apsaugos priemonių nepakako, todėl jis nebuvo išleistas į apyvartą. 2000 m. iš naujo susirūpinta šio banknoto projektavimu.
Šiame banknote nutarta įamžinti Vincą Kudirką (1858-1899 m.) - vieną iš žymiausių lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, rašytoją, visuomenės veikėją, „Varpo" redaktorių ir ideologą. Studijuodamas jis įsitraukė į tautinį judėjimą, 1888 m. pradėjo leisti žurnalą „Varpas", kuriame smerkė carizmą, jo vykdomą nacionalinės priespaudos politiką, kėlė socialines problemas, žadino tautinę sąmonę. Parašė apsakymus, kandžiai išjuokiančius carinės administracijos valdininkus, - „Viršininkai", „Lietuvos tilto atsiminimai". Publicistiniuose straipsniuose daug dėmesio skyrė literatūrai lietuvių kalba, rūpinosi jos profesionalumu. 1898 m. parašė žodžius ir sukūrė muziką dainai „Tautinė giesmė", vėliau nepriklausomoje Lietuvoje tapusiai valstybės himnu.
1991 m. laidos banknoto projektas parengtas laikantis nustatytos didžiųjų nominalų serijos komponavimo schemos: averso dešinėje - portretas, centre - J. Zikaro sukurtas Vytis, kairėje - elipsės formos vieta vandenženkliui Vyčiui ir Gediminaičių stulpams. Visus komponentus jungia horizontalios juostos, o reverse - peizažas. Žiūrėdami į dailininko piešinį ir į atspausdintą banknotą, galime palyginti, kaip jie skiriasi vienas nuo kito. Visas averso stačiakampis ir reverso kraštai padengti įmantriu giljošo audiniu, jo atspalvis keičiasi iš šviesaus į tamsų, iš šaltesnio į šiltesnį. Lyginant piešinį, matosi, kad spaustuvėje kompozicija buvo šiek tiek pakeista: vandenženklio erdvė, kitaip negu projekte, įgavo aiškų elipsės siluetą, V. Kudirkos dešiniojo peties formą spaustuvės dizaineriai „pataisė", deja, pažeidė proporcijas ir jis išėjo gerokai siauresnis už kairįjį.
Labai nuotaikingas R. Miknevičiaus sukurtas peizažas atspausdintas ofsetu, tačiau abiejose banknoto pusėse buvo giliaspaude atspaus¬tų elementų: averse - portretas, ornamento juostos su tekstais ir nominalo skaičiais, o reverse - ornamento juostos su skaičiais ir varpas.
Praėjus vos ne dešimtmečiui ir bankui apsisprendus išleisti kol kas didžiausio nominalo 500 litų nominalo banknotą, 1991 m. laidos banknoto autorius R. Miknevičius nepanoro pratęsti darbo ir parengti piešinį naujai laidai. Tai atlikti buvo pasiūlyta G. Jonaičiui. Jis paveldėjo nerealizuotos laidos komponavimo schemą ir temą, tačiau jam teko banknotą pritaikyti padidėjusiems apsaugos reikalavimams, pakeisti jo spalvinį sprendimą. Visi lietuviški mažųjų nominalų banknotai buvo neryškių spalvų, o 200 litų ryškiai mėlyną banknotą iš didžiųjų nominalų serijos papildė raudonas 2000 m. laidos 500 litų banknotas, atspausdintas Giesecke & Devrient GmbH Ltd spaustuvėje.
G. Jonaičio projekto aversas pasikeitė nedaug, jis papildytas tik vertikalia hologramine juosta. Tiesa, Lietuvos banko specialistų prašymu dailininkas atsisakė horizontalių ornamento juostų abiejose banknoto pusėse, labai sumažintą bendrą visų didžiųjų nominalų serijai J. Zikaro sukurtą Vytį įkomponavo horizontalioje elipsėje ir jos pagrindu formavo centro kompoziciją. Virš herbo esančioje giljošo struktūroje galima įžiūrėti stilizuotus smuiko ir knygos siluetus, jie pagal autoriaus sumanymą turėjo charakterizuoti V. Kudirkos asmenybę ir pareikalavo didelių pastangų juos komponuojant. G. Jonaitis prisimena: „Averse daug vargau su smuiku ir knygos motyvų paieška. Vėlgi perėjau visą spektrą mėginimų nuo visiškai tikroviško vaizdavimo iki visiško abstrahavimo ir sąlygiškumo. Nesinorėjo toje vietoje matyti vien tiktai pliką plotą, norėjosi turinio, kuris vaizdiškai neturėjo dominuoti ir konkuruoti su pagrindiniu akcentu - išdidintu portretu". Atspausdintame banknote tai yra praktiškai vieno tono, tačiau sudėtingų ir visiškai skirtingų ornamento struktūrų formuoja¬mos plokštumėlės, sudarančios dailininko taip kruopščiai komponuotus motyvus - ryškiai stilizuotus smuiką ir knygą. Sis ornamentuotas laukas - labiau apsaugos priemonė negu ideologinis temą pabrėžiantis komponentas. Jo įmantraus piešinio vizualus žaismas matomas atidžiai apžiūrinėj ant banknotą, o siužetą visiškai užgožia ryškūs portreto ir Vyčio siluetai. Tai, aišku, neblogai, tokioje nedidelėje erdvėje ryškiai išsiskiriantys smuikas ir knyga būtų gerokai trukdę svarbesniems banknoto komponentams.
Apačioje išliko neryški ornamento juostos dalis. Iš nominalo skaičių mikroteksto, persipynusio su kitomis mikrostruktūromis, ji sudaro dėkingą aplinką dideliam nominalo skaičiui ir jo išraiškai žodžiais. Aversas, kaip ir tinka tokio didelio nominalo pinigui, padengtas smulkiausių giljošo struktūrų audiniu. Banknote gausu ir kitų moderniausių apsaugos priemonių - tai plati metalizuota holograminė juostelė su vertikaliais ir horizontaliais tekstais, apsauginis siūlelis su mikrotekstu, sutapimo ženklas, atpažinimo ženklas akliesiems - trys statūs trikampiai, nematomais dažais atspausdinti nominalo skaičiai, kai kurie komponentai, liuminescuojantys ultravioletinėje šviesoje, ir daugelis kitų.
V. Kudirkos portretas išraižytas profesionaliai. Dailininkas sakosi, kad, gerai žinodamas graverio meistriškumą, per daug į jo darbą nesikišęs. Nepaisant to, kai kurių klaidų neišvengta. XX a. pradžioje darytoje fotografijoje fiksuojamas tik viršutinis poeto pečių siluetas, žemiau jis išnyksta baltame fone. Tuo tarpu graveris griežtai išraižė visą švarką, labai jį susiaurino, ir galva, palyginti su liemeniu, išėjo per daug didelė.
Kaip ir ankstesniame banknote, G. Jonaitis paliko tą patį peizažo motyvą - Merkio ir Nemuno santaką, tik pakeitė žiūrėjimo tašką. R. Miknevičius savajame projekte daugiau dėmesio skyrė Nemunui, tik siaura blizgančia vandens juostele pažymėdamas Merkį, tuo tarpu G. Jonaitis kompozicijos centru pasirinko vaizdingą Merkio slėnį. Nė kiek nestebina abiejų dailininkų skonių sutapimas - juk tai viena iš įspūdingiausių Lietuvos gamtos panoramų, be to, kiekvienas iš jų visiškai skirtingai traktavo šio peizažo teikiamas galimybes pinigo specifikai. Į romantiškai iš po tamsių debesų properšų prasiveržiančių saulės spindulių pluoštais apšviestą platų upės slėnį R. Miknevičius žiūri iš paukščio skrydžio - pirmame plane iškyla net pats Merkinės piliakalnis. Virš tamsių kalvų ir miškų, virš šviesių Nemuno vingių bei išnykstančių toliuose debesų kabo Laisvės varpas, kurio garsas sklinda po visą Lietuvą. Peizažas ryškiai romantizuotas ir ideologizuotas, jo paskirtis - puošti banknotą, žadinti patriotinius piliečių jausmus. Toninį autoriaus piešinį kompanijos meistrai pavertė rastriniu (iš smulkių horizontalių linijėlių), bet tai nė kiek nepakeitė idealistinės nuotaikos. G. Jonaitis projektavo banknotą, kai jau buvo gerai perpratęs pinigų komponavimo specifiką, ypač banknoto apsaugos reikalavimus bei spausdinimo technologijos galimybes. Jis į peizažą pasižiūrėjo visiškai kitaip - kaip į lauką, kuriame bus įdiegtas banknoto apsaugos priemonių kompleksas. Pirminis slėnio vaizdas, dailininko nupieštas iš natūros, ir atspaustasis banknote skiriasi kaip diena ir naktis. Autorius sąmoningai projektavo peizažo metamorfozes. Savo požiūrį į peizažo vietą banknoto kompozicijoje jis išsakė prisimindamas darbą kompanijoje: „Kurdamas banknoto peizažą, siekiau išvengti „nuogo" natūralizmo, stengiausi pasiekti tam tikrą sąlygiškumą, nenorėjau tokio sprendimo, kaip mūsų ankstesniuose banknotuose, kur peizažas tarsi „paveikslėlis" - su debesimis, žolytėmis ir t. t. Vengiau natūralistinio vaizdo, kryptingai galvojau apie jo grafinio realizavimo perspektyvas, modeliavau galimas įvairių spaudos būdų kombinacijas (pvz., peizaže dalis medžių atspausta giliaspaude, dalis ofsetu, laukai užpildyti ornamentika)".
Plačiais pasėlių laukais ir rėžiais, pievomis ir krūmais papuoštu slėniu tingiai vinguriavusios upės nuotaikingas peizažas atspausdintame banknote virto vertikalia plokštuma, griežtai sudalyta į netaisyklingos formos sklypelius, padengtus skirtingo charakterio ornamentiniu audiniu. Nukentėjo peizažo, kaip paveikslėlio, visuma, tačiau išlošė didelės vertės banknoto apsauga. Kitas dalykas, kad kai ką buvo galima padaryti ir geriau: medžiai ir krūmai, atspausti giliaspaude daug tamsesniu tonu, dalija visą plokštumą į dvi nevienodos stilistikos puses, perskirtas tik perspektyvą nutolstančių upės vingių. Jų į vieną visumą neįstengia sujungti net visiškai identiškas piešinys. Ryškus krūmų siluetas trukdo ramiai, net sausai varpo modeliuotei. Pirmą kartą lietuviškuose piniguose spalvą keičiančiais dažais reverse atspausdinta apsauginė juostelė.
Šiuo metu tai didžiausio nominalo Lietuvos banknotas. Ne kiekvienam ir nedažnai žmonėms į rankas patenkantis, jis kelia susidomėjimą savo ryškiu raudoniu ir paslaptingu hologramos žvilgesiu.
Šiame banknote nutarta įamžinti Vincą Kudirką (1858-1899 m.) - vieną iš žymiausių lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, rašytoją, visuomenės veikėją, „Varpo" redaktorių ir ideologą. Studijuodamas jis įsitraukė į tautinį judėjimą, 1888 m. pradėjo leisti žurnalą „Varpas", kuriame smerkė carizmą, jo vykdomą nacionalinės priespaudos politiką, kėlė socialines problemas, žadino tautinę sąmonę. Parašė apsakymus, kandžiai išjuokiančius carinės administracijos valdininkus, - „Viršininkai", „Lietuvos tilto atsiminimai". Publicistiniuose straipsniuose daug dėmesio skyrė literatūrai lietuvių kalba, rūpinosi jos profesionalumu. 1898 m. parašė žodžius ir sukūrė muziką dainai „Tautinė giesmė", vėliau nepriklausomoje Lietuvoje tapusiai valstybės himnu.
1991 m. laidos banknoto projektas parengtas laikantis nustatytos didžiųjų nominalų serijos komponavimo schemos: averso dešinėje - portretas, centre - J. Zikaro sukurtas Vytis, kairėje - elipsės formos vieta vandenženkliui Vyčiui ir Gediminaičių stulpams. Visus komponentus jungia horizontalios juostos, o reverse - peizažas. Žiūrėdami į dailininko piešinį ir į atspausdintą banknotą, galime palyginti, kaip jie skiriasi vienas nuo kito. Visas averso stačiakampis ir reverso kraštai padengti įmantriu giljošo audiniu, jo atspalvis keičiasi iš šviesaus į tamsų, iš šaltesnio į šiltesnį. Lyginant piešinį, matosi, kad spaustuvėje kompozicija buvo šiek tiek pakeista: vandenženklio erdvė, kitaip negu projekte, įgavo aiškų elipsės siluetą, V. Kudirkos dešiniojo peties formą spaustuvės dizaineriai „pataisė", deja, pažeidė proporcijas ir jis išėjo gerokai siauresnis už kairįjį.
Labai nuotaikingas R. Miknevičiaus sukurtas peizažas atspausdintas ofsetu, tačiau abiejose banknoto pusėse buvo giliaspaude atspaus¬tų elementų: averse - portretas, ornamento juostos su tekstais ir nominalo skaičiais, o reverse - ornamento juostos su skaičiais ir varpas.
Praėjus vos ne dešimtmečiui ir bankui apsisprendus išleisti kol kas didžiausio nominalo 500 litų nominalo banknotą, 1991 m. laidos banknoto autorius R. Miknevičius nepanoro pratęsti darbo ir parengti piešinį naujai laidai. Tai atlikti buvo pasiūlyta G. Jonaičiui. Jis paveldėjo nerealizuotos laidos komponavimo schemą ir temą, tačiau jam teko banknotą pritaikyti padidėjusiems apsaugos reikalavimams, pakeisti jo spalvinį sprendimą. Visi lietuviški mažųjų nominalų banknotai buvo neryškių spalvų, o 200 litų ryškiai mėlyną banknotą iš didžiųjų nominalų serijos papildė raudonas 2000 m. laidos 500 litų banknotas, atspausdintas Giesecke & Devrient GmbH Ltd spaustuvėje.
G. Jonaičio projekto aversas pasikeitė nedaug, jis papildytas tik vertikalia hologramine juosta. Tiesa, Lietuvos banko specialistų prašymu dailininkas atsisakė horizontalių ornamento juostų abiejose banknoto pusėse, labai sumažintą bendrą visų didžiųjų nominalų serijai J. Zikaro sukurtą Vytį įkomponavo horizontalioje elipsėje ir jos pagrindu formavo centro kompoziciją. Virš herbo esančioje giljošo struktūroje galima įžiūrėti stilizuotus smuiko ir knygos siluetus, jie pagal autoriaus sumanymą turėjo charakterizuoti V. Kudirkos asmenybę ir pareikalavo didelių pastangų juos komponuojant. G. Jonaitis prisimena: „Averse daug vargau su smuiku ir knygos motyvų paieška. Vėlgi perėjau visą spektrą mėginimų nuo visiškai tikroviško vaizdavimo iki visiško abstrahavimo ir sąlygiškumo. Nesinorėjo toje vietoje matyti vien tiktai pliką plotą, norėjosi turinio, kuris vaizdiškai neturėjo dominuoti ir konkuruoti su pagrindiniu akcentu - išdidintu portretu". Atspausdintame banknote tai yra praktiškai vieno tono, tačiau sudėtingų ir visiškai skirtingų ornamento struktūrų formuoja¬mos plokštumėlės, sudarančios dailininko taip kruopščiai komponuotus motyvus - ryškiai stilizuotus smuiką ir knygą. Sis ornamentuotas laukas - labiau apsaugos priemonė negu ideologinis temą pabrėžiantis komponentas. Jo įmantraus piešinio vizualus žaismas matomas atidžiai apžiūrinėj ant banknotą, o siužetą visiškai užgožia ryškūs portreto ir Vyčio siluetai. Tai, aišku, neblogai, tokioje nedidelėje erdvėje ryškiai išsiskiriantys smuikas ir knyga būtų gerokai trukdę svarbesniems banknoto komponentams.
Apačioje išliko neryški ornamento juostos dalis. Iš nominalo skaičių mikroteksto, persipynusio su kitomis mikrostruktūromis, ji sudaro dėkingą aplinką dideliam nominalo skaičiui ir jo išraiškai žodžiais. Aversas, kaip ir tinka tokio didelio nominalo pinigui, padengtas smulkiausių giljošo struktūrų audiniu. Banknote gausu ir kitų moderniausių apsaugos priemonių - tai plati metalizuota holograminė juostelė su vertikaliais ir horizontaliais tekstais, apsauginis siūlelis su mikrotekstu, sutapimo ženklas, atpažinimo ženklas akliesiems - trys statūs trikampiai, nematomais dažais atspausdinti nominalo skaičiai, kai kurie komponentai, liuminescuojantys ultravioletinėje šviesoje, ir daugelis kitų.
V. Kudirkos portretas išraižytas profesionaliai. Dailininkas sakosi, kad, gerai žinodamas graverio meistriškumą, per daug į jo darbą nesikišęs. Nepaisant to, kai kurių klaidų neišvengta. XX a. pradžioje darytoje fotografijoje fiksuojamas tik viršutinis poeto pečių siluetas, žemiau jis išnyksta baltame fone. Tuo tarpu graveris griežtai išraižė visą švarką, labai jį susiaurino, ir galva, palyginti su liemeniu, išėjo per daug didelė.
Kaip ir ankstesniame banknote, G. Jonaitis paliko tą patį peizažo motyvą - Merkio ir Nemuno santaką, tik pakeitė žiūrėjimo tašką. R. Miknevičius savajame projekte daugiau dėmesio skyrė Nemunui, tik siaura blizgančia vandens juostele pažymėdamas Merkį, tuo tarpu G. Jonaitis kompozicijos centru pasirinko vaizdingą Merkio slėnį. Nė kiek nestebina abiejų dailininkų skonių sutapimas - juk tai viena iš įspūdingiausių Lietuvos gamtos panoramų, be to, kiekvienas iš jų visiškai skirtingai traktavo šio peizažo teikiamas galimybes pinigo specifikai. Į romantiškai iš po tamsių debesų properšų prasiveržiančių saulės spindulių pluoštais apšviestą platų upės slėnį R. Miknevičius žiūri iš paukščio skrydžio - pirmame plane iškyla net pats Merkinės piliakalnis. Virš tamsių kalvų ir miškų, virš šviesių Nemuno vingių bei išnykstančių toliuose debesų kabo Laisvės varpas, kurio garsas sklinda po visą Lietuvą. Peizažas ryškiai romantizuotas ir ideologizuotas, jo paskirtis - puošti banknotą, žadinti patriotinius piliečių jausmus. Toninį autoriaus piešinį kompanijos meistrai pavertė rastriniu (iš smulkių horizontalių linijėlių), bet tai nė kiek nepakeitė idealistinės nuotaikos. G. Jonaitis projektavo banknotą, kai jau buvo gerai perpratęs pinigų komponavimo specifiką, ypač banknoto apsaugos reikalavimus bei spausdinimo technologijos galimybes. Jis į peizažą pasižiūrėjo visiškai kitaip - kaip į lauką, kuriame bus įdiegtas banknoto apsaugos priemonių kompleksas. Pirminis slėnio vaizdas, dailininko nupieštas iš natūros, ir atspaustasis banknote skiriasi kaip diena ir naktis. Autorius sąmoningai projektavo peizažo metamorfozes. Savo požiūrį į peizažo vietą banknoto kompozicijoje jis išsakė prisimindamas darbą kompanijoje: „Kurdamas banknoto peizažą, siekiau išvengti „nuogo" natūralizmo, stengiausi pasiekti tam tikrą sąlygiškumą, nenorėjau tokio sprendimo, kaip mūsų ankstesniuose banknotuose, kur peizažas tarsi „paveikslėlis" - su debesimis, žolytėmis ir t. t. Vengiau natūralistinio vaizdo, kryptingai galvojau apie jo grafinio realizavimo perspektyvas, modeliavau galimas įvairių spaudos būdų kombinacijas (pvz., peizaže dalis medžių atspausta giliaspaude, dalis ofsetu, laukai užpildyti ornamentika)".
Plačiais pasėlių laukais ir rėžiais, pievomis ir krūmais papuoštu slėniu tingiai vinguriavusios upės nuotaikingas peizažas atspausdintame banknote virto vertikalia plokštuma, griežtai sudalyta į netaisyklingos formos sklypelius, padengtus skirtingo charakterio ornamentiniu audiniu. Nukentėjo peizažo, kaip paveikslėlio, visuma, tačiau išlošė didelės vertės banknoto apsauga. Kitas dalykas, kad kai ką buvo galima padaryti ir geriau: medžiai ir krūmai, atspausti giliaspaude daug tamsesniu tonu, dalija visą plokštumą į dvi nevienodos stilistikos puses, perskirtas tik perspektyvą nutolstančių upės vingių. Jų į vieną visumą neįstengia sujungti net visiškai identiškas piešinys. Ryškus krūmų siluetas trukdo ramiai, net sausai varpo modeliuotei. Pirmą kartą lietuviškuose piniguose spalvą keičiančiais dažais reverse atspausdinta apsauginė juostelė.
Šiuo metu tai didžiausio nominalo Lietuvos banknotas. Ne kiekvienam ir nedažnai žmonėms į rankas patenkantis, jis kelia susidomėjimą savo ryškiu raudoniu ir paslaptingu hologramos žvilgesiu.