100 litų
Dailininkas Rytis Valantinas prisimena, kad jis nedalyvavo susirinkime, kuriame buvo paskirstyti banknotų nominalai būsimiems projektuotojams, ir jam liko vienas iš didžiausių tada planuotų išleisti banknotų - 500 litų. Nuspręsta jame įamžinti S. Daukantą. Dailininkas sakosi iš pradžių neapsidžiaugęs dėl didelės atsakomybės ir dėl ne¬gausios ikonografijos. Įsitraukęs j darbą, apsistojo prie Vilniaus universiteto architektūros ansamblio.
Simonas Daukantas (1793-1864 m.) - pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba autorius. Jo knygose „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių", „Lietuvos istorija", „Būdai senųjų lietuvių, kalnėnų ir žemaičių" aprašoma Lietuva iki Liublino unijos, jos gamta, papročiai ir politinė santvarka, keliamas Lietuvos politinis savarankiškumas, kaip svarbiausia tautos gyvavimo sąlyga. Rinko liaudies dainas bei pasakas, parašė ir išleido praktinių knygelių - patarimų valstiečiams apie bitininkystę, sodininkystę ir kitomis jiems aktualiomis temomis. Jo knygos turėjo didelį poveikį XIX a. lietuvių tautiniam judėjimui.
S. Daukantas ir dabar labai populiarus, jo portretas puikiai tiko banknotui. Jokių abejonių nekėlė ir reverso motyvas - Vilniaus universitete istorikas mokėsi, jo kūriniuose Vilniui, kaip LDK sostinei, skiriama nemažai dėmesio. Su S. Daukanto portretu ir Universiteto ansamblio panorama suprojektuotas 500 litų banknoto eskizas buvo pritaikytas 100 litų banknotui. Pakeistas tik spalvinis sprendimas, vietoje rožinės - žalia spalva.
Susipažinęs su ne itin gausia S. Daukanto ikonografija, R. Valantinas iš karto pasirinko dailininko Jono Zenkevičiaus tapytą portretą. Sis istorikui dar gyvam esant iš natūros tapytas portretas yra labai populiarus, kiti kurti jau vėliau įvairių dailininkų ir dažniausiai vadovaujantis minėto dailininko tapytu portretu. XIX a. viduryje realistine tradicija nutapytas portretas gerai perduoda S. Daukanto asmenybę ir to laikotarpio rimtį. Pagal numatytą banknotų komponavimo schemą, portretas įkomponuotas dešiniame krašte, istorikas taip pat truputį pasisukęs į dešinę, taigi - nusisukęs nuo visų svarbiausių banknoto komponentų. Pagal kompozicijos kanonus tai negerai, portretą reikėjo perpiešti. Tačiau skubėta, nebuvo kada užsiimti tokiomis smulkmenomis. Tai buvo padaryta vėliau, rengiant kitos laidos projektą. Portretas didelis, viršugalviu jis dengia viršutinės ornamento juostos tekstą. Graviūra išraižyta labai profesionaliai. Graveris puikiai perteikė istoriko panašumą, bendrą nuotaiką, kiekvienai detalei surado įtikinamą ir savitą linijų tėkmę. Storosios linijos, plastiškai vingiuojančios pagal drabužio raukšles, gerai perteikia sunkų surduto audinį, plonosios, vos prisiliečiančios prie balto popieriaus, - marškinius, o punktyrinės ir storesnės susikryžiuojančos - iškilų veido reljefą. Tamsiai žalios spalvos graviūra, atspausdinta giliaspaude, yra aktyviausias, labiausiai kontrastuojantis banknoto ak¬centas. Kaip ir kituose banknotuose, visus komponentus į nedalomą visumą jungia dvi ornamento juostos. 100 litų banknote tai - gilaus tono su vos įžiūrimomis lapų siluetų linijomis sunki ąžuolo lapų pynė. Ji sudaro palankų foną šviesiems tekstams bei nominalo skaičiams ir papildo ideologinių komponentų arsenalą. Išskirtinį dėmesį dailininkas rodo ir paprastai pinigų kompozicijoje neišdidinamam valstybės herbui. Čia jis ryškiu akcentu komponuojamas į pat į banknoto ir iš giljošo struktūrų sudarytos ratilais didėjančios elipsės centrą. Kai R. Valantinas kūrė projektą, dar nebuvo patvirtintas Vyčio etalonas ir valstybę reprezentavo tarpukario Lietuvos monetas puošęs J. Zikaro sukurtas Vytis, todėl šiame banknote matome nupieštą jo skulptūrinį reljefą. Tai buvo daroma ir kitose 100, 200 ir 500 litų banknotų laidose - nors jau buvo patvirtintas dabartinis valstybės herbas, buvo piešiamas J. Zikaro sukurtas Vytis. Tiesa, monetose jis horizontalus, o banknote autorius jj pasuko įstrižai aukštyn, turbūt siekdamas suteikti veržlumo. Yra dar viena detalė, aiškiai pasiskolinta iš prieškario Lietuvos pinigų, tai - ovalo formos laukas vandenženkliui.
Reverse dominuoja Vilniaus universiteto architektūros ansamblis su iškiliais, deja, kompozicijoje vos matomais Šv. Jonų bažnyčios bokštu ir fasadu. Žiūrint iš idėjinės pusės, autoriaus pasirinkimas nekelia abejonių, techniniu požiūriu - taip pat. Šimtmečiais iš įvairių architektūros stilių pastatų susiformavęs ansamblis labai tiko banknoto piešiniui. Deja, rezultatas nevisiškai sėkmingas, ir daugiausiai dėl to kaltas pats dailininkas, kompozicijos pagrindu pasirinkęs didžiulę, kelis Vilniaus kvartalus apimančią panoramą. Jam pačiam pritrūko jėgų ir kantrybės, kad parodytų kiekvieno namo charakteringus bruožus, išryškintų jo detales, atskirtų pastatus vieną nuo kito, o ką jau bekalbėti apie Vilniaus nepažįstančių graverių darbą. Atsitiko tas pats, kaip ir su senamiesčio pasta¬tais Katedros fone pirmos laidos 50 litų banknote. Bažnyčia, M. K. Sarbievijaus ir M. Počobuto kiemus supantys pastatai dar turi individualių detalių, o toliau - vienodi, migloje skęstantys stogai ir sienos su nuobodžiomis langų kiaurymėmis. Dailininkui vertėjo apsiriboti trimis didžiaisiais kiemais, sudarančiais ansamblio branduolį, - Centriniu, M. K. Sarbievijaus ir M. Počobuto. Mažesnis fragmentas būtų leidęs labiau išdidinti statinius, parodyti daugiau charakteringų detalių. Pagerėtų ir banknoto kompozicija.
Beje, apie ornamento juostas: kodėl jos secesijos stiliaus? S. Daukantas gyveno gerokai anksčiau iki XIX a. ir XX a. sandūros, kai visame pasaulyje suklestėjo šis stilius. Turime ir Vilniuje vieną kitą pastatą su secesijos požymiais, tačiau Universiteto ansamblyje nėra nė vieno. Ornamentas galėjo būti renesanso, baroko, klasicizmo, lietuvių liaudies, netgi be aiškios stilistikos, bet secesijos stilius niekaip nepateisinamas.
1991 m. laidos banknotas atspausdintas USBC spaustuvėje.
Toje pačioje spaustuvėje buvo atspausdinti ir 1994 m. laidos to paties dizaino 100 litų banknotai, tik įdiegta papildoma apsaugos priemo¬nė - apsauginis siūlelis. Dėl nepakankamos apsaugos šis banknotas į apyvartą nebuvo išleistas.
2000 m. laidos 100 litų banknote, atspausdintame Oreli Fūssli Secu- rity Printing spaustuvėje, R. Valantinas ištaisė nemažai klaidų, nors ir ne visas. Dailininkas vykusiai perpiešė S. Daukanto portretą ir Lietuvos banko specialistų prašymu apsuko jį į kairę. Dabar portretas geriau įsikomponuoja į banknoto stačiakampį. Nemažiau meistriškai iš naujo perraižyta portreto graviūra, surdutas, kuriame įkomponuota apsaugos priemonė. Tamsiame drabužio siluete linijos keičia kryptį, žiūrėdami į jas tam tikru kampu, matome skaičių „100".
Banknoto aversas daro patikimo pinigo įspūdį, o apie reversą to pasakyti negalima. Jo kompozicija, negausūs pinigui būdingi elementai daugiau asocijuojasi su atviruku. Spalvinė gama, kurioje vyrauja priešingų polių žalia ir raudona spalvos, nesudaro akiai malonaus harmoningo vaizdo. Po pirmos laidos autorius suprato nevisiškai sėkmingai pasirinkęs panoramos ribas ir, rengdamas antros laidos projektą, stengėsi klaidą ištaisyti, tačiau tai darė neryžtingai. Jis gerokai susiaurino panoramą, apsiribojo centrinės dalies pastatais, bet ir šioje kompozicijoje dailininkas priverstas labiau nutolusius pastatus skandinti į žalią rūką.
Pirmoje laidoje buvęs gana ryškus giljošas šios laidos banknote tapo įmantresnis, subtilesnių spalvų ir struktūros. Portreto kairėje ši struktūra virsta lietuvišku audiniu, patamsėdamas jis sudaro foną J. Zikaro sukurtam Vyčiui. Viršutinėje dalyje - S. Daukanto raštų faksimilės fragmentas. Ypač banknotą puošia įdomus, pinigams būdingas dviejų spalvų persipinančių linijų ornamentas, iš dalies dengiantis vandenženkliui skirtą lauką. Jis sušvelnina griežtą tamsaus ir šviesaus plo¬tų susikirtimą ir yra svarbi apsaugos priemonė - plonų linijų susikirtimas sunkiai nukopijuojamas. Šalia išdėstytos ir kitos apsaugos priemonės: du trikampiai atpažinimo ženklai akliesiems, sutapimo ženklas, apsauginis siūlelis su mikrotekstu, mikroperforacija, specialiais, plika akimi nematomais dažais atspausdintas nominalo skaičius ir kt. Reverso pusėje esanti Šv. Jonų bažnyčia ir varpinė ultravioletinėje šviesoje švyti gelsva žalia spalva.
Simonas Daukantas (1793-1864 m.) - pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba autorius. Jo knygose „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių", „Lietuvos istorija", „Būdai senųjų lietuvių, kalnėnų ir žemaičių" aprašoma Lietuva iki Liublino unijos, jos gamta, papročiai ir politinė santvarka, keliamas Lietuvos politinis savarankiškumas, kaip svarbiausia tautos gyvavimo sąlyga. Rinko liaudies dainas bei pasakas, parašė ir išleido praktinių knygelių - patarimų valstiečiams apie bitininkystę, sodininkystę ir kitomis jiems aktualiomis temomis. Jo knygos turėjo didelį poveikį XIX a. lietuvių tautiniam judėjimui.
S. Daukantas ir dabar labai populiarus, jo portretas puikiai tiko banknotui. Jokių abejonių nekėlė ir reverso motyvas - Vilniaus universitete istorikas mokėsi, jo kūriniuose Vilniui, kaip LDK sostinei, skiriama nemažai dėmesio. Su S. Daukanto portretu ir Universiteto ansamblio panorama suprojektuotas 500 litų banknoto eskizas buvo pritaikytas 100 litų banknotui. Pakeistas tik spalvinis sprendimas, vietoje rožinės - žalia spalva.
Susipažinęs su ne itin gausia S. Daukanto ikonografija, R. Valantinas iš karto pasirinko dailininko Jono Zenkevičiaus tapytą portretą. Sis istorikui dar gyvam esant iš natūros tapytas portretas yra labai populiarus, kiti kurti jau vėliau įvairių dailininkų ir dažniausiai vadovaujantis minėto dailininko tapytu portretu. XIX a. viduryje realistine tradicija nutapytas portretas gerai perduoda S. Daukanto asmenybę ir to laikotarpio rimtį. Pagal numatytą banknotų komponavimo schemą, portretas įkomponuotas dešiniame krašte, istorikas taip pat truputį pasisukęs į dešinę, taigi - nusisukęs nuo visų svarbiausių banknoto komponentų. Pagal kompozicijos kanonus tai negerai, portretą reikėjo perpiešti. Tačiau skubėta, nebuvo kada užsiimti tokiomis smulkmenomis. Tai buvo padaryta vėliau, rengiant kitos laidos projektą. Portretas didelis, viršugalviu jis dengia viršutinės ornamento juostos tekstą. Graviūra išraižyta labai profesionaliai. Graveris puikiai perteikė istoriko panašumą, bendrą nuotaiką, kiekvienai detalei surado įtikinamą ir savitą linijų tėkmę. Storosios linijos, plastiškai vingiuojančios pagal drabužio raukšles, gerai perteikia sunkų surduto audinį, plonosios, vos prisiliečiančios prie balto popieriaus, - marškinius, o punktyrinės ir storesnės susikryžiuojančos - iškilų veido reljefą. Tamsiai žalios spalvos graviūra, atspausdinta giliaspaude, yra aktyviausias, labiausiai kontrastuojantis banknoto ak¬centas. Kaip ir kituose banknotuose, visus komponentus į nedalomą visumą jungia dvi ornamento juostos. 100 litų banknote tai - gilaus tono su vos įžiūrimomis lapų siluetų linijomis sunki ąžuolo lapų pynė. Ji sudaro palankų foną šviesiems tekstams bei nominalo skaičiams ir papildo ideologinių komponentų arsenalą. Išskirtinį dėmesį dailininkas rodo ir paprastai pinigų kompozicijoje neišdidinamam valstybės herbui. Čia jis ryškiu akcentu komponuojamas į pat į banknoto ir iš giljošo struktūrų sudarytos ratilais didėjančios elipsės centrą. Kai R. Valantinas kūrė projektą, dar nebuvo patvirtintas Vyčio etalonas ir valstybę reprezentavo tarpukario Lietuvos monetas puošęs J. Zikaro sukurtas Vytis, todėl šiame banknote matome nupieštą jo skulptūrinį reljefą. Tai buvo daroma ir kitose 100, 200 ir 500 litų banknotų laidose - nors jau buvo patvirtintas dabartinis valstybės herbas, buvo piešiamas J. Zikaro sukurtas Vytis. Tiesa, monetose jis horizontalus, o banknote autorius jj pasuko įstrižai aukštyn, turbūt siekdamas suteikti veržlumo. Yra dar viena detalė, aiškiai pasiskolinta iš prieškario Lietuvos pinigų, tai - ovalo formos laukas vandenženkliui.
Reverse dominuoja Vilniaus universiteto architektūros ansamblis su iškiliais, deja, kompozicijoje vos matomais Šv. Jonų bažnyčios bokštu ir fasadu. Žiūrint iš idėjinės pusės, autoriaus pasirinkimas nekelia abejonių, techniniu požiūriu - taip pat. Šimtmečiais iš įvairių architektūros stilių pastatų susiformavęs ansamblis labai tiko banknoto piešiniui. Deja, rezultatas nevisiškai sėkmingas, ir daugiausiai dėl to kaltas pats dailininkas, kompozicijos pagrindu pasirinkęs didžiulę, kelis Vilniaus kvartalus apimančią panoramą. Jam pačiam pritrūko jėgų ir kantrybės, kad parodytų kiekvieno namo charakteringus bruožus, išryškintų jo detales, atskirtų pastatus vieną nuo kito, o ką jau bekalbėti apie Vilniaus nepažįstančių graverių darbą. Atsitiko tas pats, kaip ir su senamiesčio pasta¬tais Katedros fone pirmos laidos 50 litų banknote. Bažnyčia, M. K. Sarbievijaus ir M. Počobuto kiemus supantys pastatai dar turi individualių detalių, o toliau - vienodi, migloje skęstantys stogai ir sienos su nuobodžiomis langų kiaurymėmis. Dailininkui vertėjo apsiriboti trimis didžiaisiais kiemais, sudarančiais ansamblio branduolį, - Centriniu, M. K. Sarbievijaus ir M. Počobuto. Mažesnis fragmentas būtų leidęs labiau išdidinti statinius, parodyti daugiau charakteringų detalių. Pagerėtų ir banknoto kompozicija.
Beje, apie ornamento juostas: kodėl jos secesijos stiliaus? S. Daukantas gyveno gerokai anksčiau iki XIX a. ir XX a. sandūros, kai visame pasaulyje suklestėjo šis stilius. Turime ir Vilniuje vieną kitą pastatą su secesijos požymiais, tačiau Universiteto ansamblyje nėra nė vieno. Ornamentas galėjo būti renesanso, baroko, klasicizmo, lietuvių liaudies, netgi be aiškios stilistikos, bet secesijos stilius niekaip nepateisinamas.
1991 m. laidos banknotas atspausdintas USBC spaustuvėje.
Toje pačioje spaustuvėje buvo atspausdinti ir 1994 m. laidos to paties dizaino 100 litų banknotai, tik įdiegta papildoma apsaugos priemo¬nė - apsauginis siūlelis. Dėl nepakankamos apsaugos šis banknotas į apyvartą nebuvo išleistas.
2000 m. laidos 100 litų banknote, atspausdintame Oreli Fūssli Secu- rity Printing spaustuvėje, R. Valantinas ištaisė nemažai klaidų, nors ir ne visas. Dailininkas vykusiai perpiešė S. Daukanto portretą ir Lietuvos banko specialistų prašymu apsuko jį į kairę. Dabar portretas geriau įsikomponuoja į banknoto stačiakampį. Nemažiau meistriškai iš naujo perraižyta portreto graviūra, surdutas, kuriame įkomponuota apsaugos priemonė. Tamsiame drabužio siluete linijos keičia kryptį, žiūrėdami į jas tam tikru kampu, matome skaičių „100".
Banknoto aversas daro patikimo pinigo įspūdį, o apie reversą to pasakyti negalima. Jo kompozicija, negausūs pinigui būdingi elementai daugiau asocijuojasi su atviruku. Spalvinė gama, kurioje vyrauja priešingų polių žalia ir raudona spalvos, nesudaro akiai malonaus harmoningo vaizdo. Po pirmos laidos autorius suprato nevisiškai sėkmingai pasirinkęs panoramos ribas ir, rengdamas antros laidos projektą, stengėsi klaidą ištaisyti, tačiau tai darė neryžtingai. Jis gerokai susiaurino panoramą, apsiribojo centrinės dalies pastatais, bet ir šioje kompozicijoje dailininkas priverstas labiau nutolusius pastatus skandinti į žalią rūką.
Pirmoje laidoje buvęs gana ryškus giljošas šios laidos banknote tapo įmantresnis, subtilesnių spalvų ir struktūros. Portreto kairėje ši struktūra virsta lietuvišku audiniu, patamsėdamas jis sudaro foną J. Zikaro sukurtam Vyčiui. Viršutinėje dalyje - S. Daukanto raštų faksimilės fragmentas. Ypač banknotą puošia įdomus, pinigams būdingas dviejų spalvų persipinančių linijų ornamentas, iš dalies dengiantis vandenženkliui skirtą lauką. Jis sušvelnina griežtą tamsaus ir šviesaus plo¬tų susikirtimą ir yra svarbi apsaugos priemonė - plonų linijų susikirtimas sunkiai nukopijuojamas. Šalia išdėstytos ir kitos apsaugos priemonės: du trikampiai atpažinimo ženklai akliesiems, sutapimo ženklas, apsauginis siūlelis su mikrotekstu, mikroperforacija, specialiais, plika akimi nematomais dažais atspausdintas nominalo skaičius ir kt. Reverso pusėje esanti Šv. Jonų bažnyčia ir varpinė ultravioletinėje šviesoje švyti gelsva žalia spalva.