5 litai
Kaip rodo eskizai, iš pradžių 5 litų banknoto tema buvo S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbis. Vėliau buvo nutarta lakūnus vaizduoti 10 litų banknote, o 5 litų banknote - J. Jablonskį.
Jonas Jablonskis (1860-1930 m.) daug nusipelnė normindamas lietuvių kalbą. Jis gerai mokėjo suvalkiečių tarmę, kurios pagrindu XIX a. pabaigoje formavosi bendrinė lietuvių kalba. Mokslininkas, siekdamas ją patobulinti, pritaikyti modernios visuomenės reikmėms, rašė straipsnius kalbos kultūros klausimais, parengė ir išleido ne vieną vadovėlį. Jis taisė įvairių laikraščių ir leidinių kalbą, rūpinosi terminija, valė iš jos per amžius susikaupusius barbarizmus.
Komisijai rekomendavus šiame banknote įamžinti J. Jablonskį, dailininkas medžiagos ieškojo savarankiškai. Jis kreipėsi į žinomą kalbininką, monografijos apie J. Jablonskį autorių, A. Piročkiną. Jo padedamas iš gana gausios ikonografinės medžiagos atrinko portretą, parodantį mokslininko charakterį bei veiklą, ir kartu gerai pažįstamą visų visuo¬menės sluoksnių žmonėms. J. Jablonskio portretas net tarybiniais metais kabojo lietuvių kalbos kabinetuose, jo vardas buvo minimas pamokose.
Dailininko pasirinktame portrete mokslininkas jau senas, apsirengęs kambariniu švarku, ant galvos - XIX a. mokslininkų mėgstama apvali kepuraitė. Šią išraiškingą fotografiją dailininkas ir įteikė graveriui.
Portretai 1 ir 2 litų banknotuose buvo išgraviruoti meistriškai. Švelnių perėjimų toninį piešinį perkeldamas į daug griežtesnių linijų struktūrinį vaizdą, spaustuvės graveris nė kiek nepažeidė portretuojamo žmogaus individualybės, jo nuotaikos, gražiai perteikė aprangos detales ir jų plastiką, žodžiu, sukūrė tikrą grafikos meno kūrinį. J. Jablonskio portreto graviūros linijos kietos, monotoniškos, jis labai skiriasi nuo Žemaitės ir M. Valančiaus portretų. Žymųjį kalbininką atpažįstame - tam labai padeda minėtos aprangos detalės, apvali kepuraitė, tačiau portretas kelia ir abejonių. Veido ir barzdos kietų linijų grafiką keičia dar kietesnės, tarsi skriestuvu išvestos drabužių linijos ir formos. Aprangos raukšlių kontrastingumas užgožia veidą, tačiau tamsios kepuraitės silueto lankas gražiai išryškina kaktos iškilumą. Tamsesnio tono švarkas būtų labiau tikęs portretui.
Bendradarbiaujant su spaustuve, dailininkui gerai pavyko parinkti ir sukomponuoti horizontalių juostų ornamentus. Jie sudėtingo, banknotui būdingo, tačiau neįkyraus piešinio. Portreto foną dengianti struktūra yra dalis didelio apskritimo, kurio centras - mokslininko veido ovalo viduryje. Portreto kairėje pusėje apskritimas yra ramaus giljošinio, reljefą imituojančio piešinio, primenančio lietuviškų medžio drožinių ornamentus, o dešinėje aštraus silueto spinduliai primena išskleistą praėjusių amžių damos vėduoklę. Plokščios spindulių kraštinės nesiderina su sudėtinga aplinka, portretu ir dideliu nominalo skaičiumi. Dar labiau netinka griežtu elipsės lanku užsibaigiantis šešėlis, kuris, nors ir neturi nei idėjinio, nei informacinio krūvio, krenta į akis daug įkyriau negu šviesiame lauke labai svarbus banknoto elementas - šviesus nominalo skaičius. Dantytas vėduoklės kraštas sutampa su skaičiaus silueto linija ir tai trukdo skaičiui. Aversui trūksta toninio akcento.
Reverso kompozicijos dominantė — dailininko Petro Rimšos skulptūra „Vargo mokykla". P. Rimša rašė norėjęs „išreikšti dėkingumą ir savo mamai, visus vaikus išmokinusiai prie ratelio lietuviškai skaityti, ir visoms moterims, turėjusioms valios ir energijos joms prieinamu būdu kovoti su cariniais suvaržymais". Taigi skulptūra - paminklas visiems tiems, kurie caro priespaudos metais nepabūgo gresiančios tremties, sau¬gojo ir puoselėjo lietuvybę. Skulptūra pratęsia J. Jablonskio - mokslininko - temą, tuo pačiu laikotarpiu kovojusio už lietuvių kalbos atgimimą ir nepailstamai ją tobulinusio.
P. Rimša sukūrė kelis skulptūros variantus, gana ryškiai besiskiriančius vienas nuo kito. G. Jonaitis pasirinko vieną iš vėlesnių, kurio bronzos liejinys yra Kaune M. K. Čiurlionio muziejuje. Banknoto dailininkas skulptūrą piešė ir fotografavo esant įvairiam apšvietimui ir iš įvairių taškų. Pagaliau apsistojo prie, jo požiūriu, tinkamiausio varianto. „Skulptūrai būdinga paprasta ir kartu apgalvota, mases ir ažūrus jungianti kompozicija, figūrų judesio ir situacijos natūralumas. Nepaisant savo „konspiracinės" įtaigos, skulptūra alsuoja jaukia ir ramia nuotaika", - rašoma „XX a. lietuvių dailės istorijoje". Jau vien šis apibūdinimas rodo, kad „Vargo mokykla" nevisiškai tipiška skulptūra. Tai labai sudėtingos, daugiaplanės kompozicijos kūrinys. Jos silueto neįmanoma padaryti dekoratyvų nepakenkiant turiniui ir meninei išraiškai. Žmogui, nežinančiam skulptūros istorijos, ji sunkokai suprantama, todėl nelabai tiko plataus kasdienio vartojimo objektui - banknotui. G. Jonaičiui teko sunkus uždavinys - šį sudėtingą žanrinį kūrinį kiek įmanoma priartinti prie simbolio išraiškos. Dailininkas skulptūrą apibendrino, atsisakė smulkių detalių, toninių niuansų, bet per daug nesikišo, kad neiškreiptų jos siužetinio charakterio ir stilistikos. Vertikalus skulptūros siluetas nevisiškai proporcingai įkomponuotas ilgame banknoto stačiakampyje, kairy¬sis jo kraštas per daug apkrautas, o dešinysis lieka visiškai tuščias. Padėtį šiek tiek gelbsti ornamento juostos, kartojančios averso juostų audinį, tuo tarpu skulptūros fonas iš dalies keišiasi - vėduoklės motyvą išlygina smulkios giljošo struktūros.
Spalvinė kupiūros gama - žydra violetinė. Averse intensyvia mėlyna spalva akcentuoti nominalo skaičiai, švelniau mėlyna - banknoto plokštuma. Šaltos violetinės spalvos portretas ir raudoni bei violetiniai ornamentai averse sudaro gana sudėtingą spalvinę struktūrą, tuo tarpu reverse vyrauja violetinė, o rožinė ir žydra spalvos vienoje kitoje vietoje tik švelniai pagyvina spalvinę kompoziciją.
Banknoto apsaugos priemonės įprastos. Iš jų paminėtinos: vandenženklis Vytis, apsauginis siūlelis su mikrotekstu banknoto kairėje, matomas tamsiu brūkšniu žiūrint prieš šviesą. Kai kurie komponentai - vėduoklės klosčių briaunos, plika akimi nematomais dažais atspausdintas kvadratas su nominalo skaičiumi - apšvietus ultravioletine šviesa, liuminescuoja geltona ar žalia spalvomis.
1993 m. laidos banknotą atspausdino Thomas De La Rue spaustuvė.
Jonas Jablonskis (1860-1930 m.) daug nusipelnė normindamas lietuvių kalbą. Jis gerai mokėjo suvalkiečių tarmę, kurios pagrindu XIX a. pabaigoje formavosi bendrinė lietuvių kalba. Mokslininkas, siekdamas ją patobulinti, pritaikyti modernios visuomenės reikmėms, rašė straipsnius kalbos kultūros klausimais, parengė ir išleido ne vieną vadovėlį. Jis taisė įvairių laikraščių ir leidinių kalbą, rūpinosi terminija, valė iš jos per amžius susikaupusius barbarizmus.
Komisijai rekomendavus šiame banknote įamžinti J. Jablonskį, dailininkas medžiagos ieškojo savarankiškai. Jis kreipėsi į žinomą kalbininką, monografijos apie J. Jablonskį autorių, A. Piročkiną. Jo padedamas iš gana gausios ikonografinės medžiagos atrinko portretą, parodantį mokslininko charakterį bei veiklą, ir kartu gerai pažįstamą visų visuo¬menės sluoksnių žmonėms. J. Jablonskio portretas net tarybiniais metais kabojo lietuvių kalbos kabinetuose, jo vardas buvo minimas pamokose.
Dailininko pasirinktame portrete mokslininkas jau senas, apsirengęs kambariniu švarku, ant galvos - XIX a. mokslininkų mėgstama apvali kepuraitė. Šią išraiškingą fotografiją dailininkas ir įteikė graveriui.
Portretai 1 ir 2 litų banknotuose buvo išgraviruoti meistriškai. Švelnių perėjimų toninį piešinį perkeldamas į daug griežtesnių linijų struktūrinį vaizdą, spaustuvės graveris nė kiek nepažeidė portretuojamo žmogaus individualybės, jo nuotaikos, gražiai perteikė aprangos detales ir jų plastiką, žodžiu, sukūrė tikrą grafikos meno kūrinį. J. Jablonskio portreto graviūros linijos kietos, monotoniškos, jis labai skiriasi nuo Žemaitės ir M. Valančiaus portretų. Žymųjį kalbininką atpažįstame - tam labai padeda minėtos aprangos detalės, apvali kepuraitė, tačiau portretas kelia ir abejonių. Veido ir barzdos kietų linijų grafiką keičia dar kietesnės, tarsi skriestuvu išvestos drabužių linijos ir formos. Aprangos raukšlių kontrastingumas užgožia veidą, tačiau tamsios kepuraitės silueto lankas gražiai išryškina kaktos iškilumą. Tamsesnio tono švarkas būtų labiau tikęs portretui.
Bendradarbiaujant su spaustuve, dailininkui gerai pavyko parinkti ir sukomponuoti horizontalių juostų ornamentus. Jie sudėtingo, banknotui būdingo, tačiau neįkyraus piešinio. Portreto foną dengianti struktūra yra dalis didelio apskritimo, kurio centras - mokslininko veido ovalo viduryje. Portreto kairėje pusėje apskritimas yra ramaus giljošinio, reljefą imituojančio piešinio, primenančio lietuviškų medžio drožinių ornamentus, o dešinėje aštraus silueto spinduliai primena išskleistą praėjusių amžių damos vėduoklę. Plokščios spindulių kraštinės nesiderina su sudėtinga aplinka, portretu ir dideliu nominalo skaičiumi. Dar labiau netinka griežtu elipsės lanku užsibaigiantis šešėlis, kuris, nors ir neturi nei idėjinio, nei informacinio krūvio, krenta į akis daug įkyriau negu šviesiame lauke labai svarbus banknoto elementas - šviesus nominalo skaičius. Dantytas vėduoklės kraštas sutampa su skaičiaus silueto linija ir tai trukdo skaičiui. Aversui trūksta toninio akcento.
Reverso kompozicijos dominantė — dailininko Petro Rimšos skulptūra „Vargo mokykla". P. Rimša rašė norėjęs „išreikšti dėkingumą ir savo mamai, visus vaikus išmokinusiai prie ratelio lietuviškai skaityti, ir visoms moterims, turėjusioms valios ir energijos joms prieinamu būdu kovoti su cariniais suvaržymais". Taigi skulptūra - paminklas visiems tiems, kurie caro priespaudos metais nepabūgo gresiančios tremties, sau¬gojo ir puoselėjo lietuvybę. Skulptūra pratęsia J. Jablonskio - mokslininko - temą, tuo pačiu laikotarpiu kovojusio už lietuvių kalbos atgimimą ir nepailstamai ją tobulinusio.
P. Rimša sukūrė kelis skulptūros variantus, gana ryškiai besiskiriančius vienas nuo kito. G. Jonaitis pasirinko vieną iš vėlesnių, kurio bronzos liejinys yra Kaune M. K. Čiurlionio muziejuje. Banknoto dailininkas skulptūrą piešė ir fotografavo esant įvairiam apšvietimui ir iš įvairių taškų. Pagaliau apsistojo prie, jo požiūriu, tinkamiausio varianto. „Skulptūrai būdinga paprasta ir kartu apgalvota, mases ir ažūrus jungianti kompozicija, figūrų judesio ir situacijos natūralumas. Nepaisant savo „konspiracinės" įtaigos, skulptūra alsuoja jaukia ir ramia nuotaika", - rašoma „XX a. lietuvių dailės istorijoje". Jau vien šis apibūdinimas rodo, kad „Vargo mokykla" nevisiškai tipiška skulptūra. Tai labai sudėtingos, daugiaplanės kompozicijos kūrinys. Jos silueto neįmanoma padaryti dekoratyvų nepakenkiant turiniui ir meninei išraiškai. Žmogui, nežinančiam skulptūros istorijos, ji sunkokai suprantama, todėl nelabai tiko plataus kasdienio vartojimo objektui - banknotui. G. Jonaičiui teko sunkus uždavinys - šį sudėtingą žanrinį kūrinį kiek įmanoma priartinti prie simbolio išraiškos. Dailininkas skulptūrą apibendrino, atsisakė smulkių detalių, toninių niuansų, bet per daug nesikišo, kad neiškreiptų jos siužetinio charakterio ir stilistikos. Vertikalus skulptūros siluetas nevisiškai proporcingai įkomponuotas ilgame banknoto stačiakampyje, kairy¬sis jo kraštas per daug apkrautas, o dešinysis lieka visiškai tuščias. Padėtį šiek tiek gelbsti ornamento juostos, kartojančios averso juostų audinį, tuo tarpu skulptūros fonas iš dalies keišiasi - vėduoklės motyvą išlygina smulkios giljošo struktūros.
Spalvinė kupiūros gama - žydra violetinė. Averse intensyvia mėlyna spalva akcentuoti nominalo skaičiai, švelniau mėlyna - banknoto plokštuma. Šaltos violetinės spalvos portretas ir raudoni bei violetiniai ornamentai averse sudaro gana sudėtingą spalvinę struktūrą, tuo tarpu reverse vyrauja violetinė, o rožinė ir žydra spalvos vienoje kitoje vietoje tik švelniai pagyvina spalvinę kompoziciją.
Banknoto apsaugos priemonės įprastos. Iš jų paminėtinos: vandenženklis Vytis, apsauginis siūlelis su mikrotekstu banknoto kairėje, matomas tamsiu brūkšniu žiūrint prieš šviesą. Kai kurie komponentai - vėduoklės klosčių briaunos, plika akimi nematomais dažais atspausdintas kvadratas su nominalo skaičiumi - apšvietus ultravioletine šviesa, liuminescuoja geltona ar žalia spalvomis.
1993 m. laidos banknotą atspausdino Thomas De La Rue spaustuvė.