Lietuviškoji pinigų kūrimo mokykla
Demokratijos viesulas, praūžęs per Vidurio ir Rytų Europą praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį, suformavo naujas nepriklausomas valstybes. Norėdamos įtvirtinti suverenitetą, pirmiausia jos turėjo įvesti savo nacionalines valiutas. Nors ir neturėdama patirties, jauna Lietuvos valstybė, 1990 m. kovo II d. atkūrusi Nepriklausomybę, pradėjo svarstyti nacionalinės pinigų sistemos atkūrimo klausimą. Savos banknotų spaustuvės steigimo idėja buvo atmesta dėl nedidelio Lietuvos gyventojų skaičiaus, be to, finansinė ir politinė situacija šiame Europos regione taip pat buvo nedėkinga. Perėjimas į laisvosios rinkos ekonomiką turėjo įvykti per kaip galima trumpiausią laiką. Tai pagreitinti galėjo tik nacionalinių pinigų sistemos sukūrimas ir valiutos išleidimas.
Taigi jaunos valstybės nacionalinės valiutos spausdinimas buvo patikėtas užsienio spaustuvėms. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse nacionalinių valiutų atgimimas ta¬po puikia priemone atnaujintai nacionalinio tapatumo interpretacijai išreikšti. Pinigai atliko ir reikšmingą simbolinį vaidmenį - juos išleidžianti valstybė, įvesdama nacionalinę valiutą, tarsi įtvirtina savo suverenitetą.
Prieš kalbėdami apie šiuolaikinius litų banknotus, trumpam su¬grįžkime į tarpukario laikotarpį, kai 1922 m. spalio 2 d. pirmą kartą į apyvartą buvo išleisti litų banknotai. Viena šimtoji lito buvo pavadinta centu. Skubant kuo greičiau įvesti nacionalinę valiutą, ne tik litai, bet ir centai buvo atspausdinti kaip popieriniai banknotai. Mažo formato, nelabai saugūs, tačiau pakankamai gražaus dizaino banknotai buvo atspausdinti Berlyne O. Elsnerio spaustuvėje (O. Elsner Printing House). Vėliau jau labiau apsaugoti banknotai buvo spausdinami Prahoje A. Hasės spaustuvėje (A. Hase Printing House). Įgijus patirties ir atsiradus geresnėms finansinėms galimybėms, 1925-1926 m. litų banknotų šeimą papildė gerai apsaugoti nuo padirbinėjimo 500 ir 1 000 litų banknotai, kuriuos atspausdino Anglijos spaustuvė Bradbury, Wilkinson & Co Ltd. Lito banknoto cirkuliaciją ir egzistenciją 1941 m. kovo 25 d. nutraukė sovietų okupacija. Pusei amžiaus sustojo nacionalinės valiutos istorijos laikrodis, ir tik 1993 m. birželio 25 d. Lietuvos bankas j apyvartą vėl išleido litų banknotus.
Litų banknotų kūrimas nebuvo monolitinis statinys - šis procesas turėjo begalę spalvų ir niuansų. Šioje knygoje tai bus nagrinėjama labiau kultūriniu ir meniniu aspektu. Dabartinis laikotarpis ypač reikšmingas, kadangi Lietuva, kaip ir kitos Rytų Europos šalys, siekia įstoti į Europos Sąjungą, todėl nacionalinius pinigus greitai gali pakeisti kosmopolitiniai eurai. Lietuvos bankas pastarąjį dešimtmetį išleido daugiau negu vieną kiekvieno nominalo banknotų laidą, tačiau šiame leidinyje daugiau vietos bus skirta paskutiniosioms banknotų laidoms.
Kiekviena valstybė turi savo supratimą, kaip turėtų atrodyti nacionalinės valiutos banknotas. Kiekviena banknotų spaustuvė, turėdama kelių dešimtmečių, o kai kurios net kelių šimtmečių darbo patirtį, taip pat daro ryškią įtaką spausdinamų banknotų dizainui ir juose naudojamoms apsaugos priemonėms. Banknotų spaustuvės puoselėja ir kruopščiai saugo banknotų spausdinimo technologijos ypatybes, tačiau per šimtmečius susiformavo tam tikri bendri banknotų dizaino kūrimo principai, kurių įtaka jaučiama daugelyje pasaulio banknotų.
Jau IV tarptautinėje Interpolo konferencijoje pinigų padirbinėjimo klausimais, įvykusioje 1961 m. rugsėjo 1 d. Kopenhagoje, buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad šiame technikos amžiuje nė vienas pinigų gamybos procesas pats savaime neapsaugo nuo padirbinėjimo, todėl tik visų apsaugos priemonių derinimas gali sutrukdyti pinigų klastotojams. Konferencija priėmė rezoliuciją, kad pinigus išleidžiančios institucijos turėtų taikyti aukščiausius kokybės standartus. Šioje konferencijoje taip pat buvo prieita prie nuomonės, kad apsitrynę ir susidėvėję banknotai cirkuliacijoje menkina pagarbą, kurią pinigams turėtų jausti žmonės. Buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad tokie pinigai praranda savo autentiškas savybes, o tai palengvina pinigų padirbinėtojų darbą. Todėl buvo priimta rezoliucija, kad pinigus leidžiančios institucijos išimtų iš apyvartos visus susidėvėjusius, o apyvartoje paliktų tik gerus pinigus.
V tarptautinėje Interpolo konferencijoje pinigų padirbinėjimo klausimais, įvykusioje 1969 m. spalio 7-10 d. Meksike, atkreiptas dėmesys į tai, kad daugiausia padirbtų pinigų yra atspausdinta ofsetu. Kitas spausdinimo būdas - giliaspaudė - yra vienintelis spausdinimo būdas, kuris tikrai garantuoja apsaugą, nes tik labai nedaug spaustuvių atlieka šį procesą. Todėl konferencijos metu buvo priimta rezoliucija, kuri rekomenduoja spausdinant banknotus būtinai naudoti giliaspaudę. Be to, spausdinimas giliaspaude turi būti aukščiausios kokybės, kad būtų galima išgauti visus graviravimo technika atliktus niuansus.
Iš Lietuvos banknotų į mus žvelgia žmonės, kurių vaidmuo kuriant šalies nacionalinį tapatumą buvo labai reikšmingas. Portretai vyrauja daugelyje pasaulio valiutų, nes būtent jie turi daugybę sudėtingų ir išraiškingų linijų, kurių visuma spausdinant giliaspaude padeda sukurti saugų ir sunkiai nukopijuojamą banknotą. Išgraviruotame portrete turi būti švelnių toninių perėjimų, suteikiančių portretui ne tik gyvumo, bet toks banknotas saugesnis, nes kuo daugiau neryškių šešėlinių perėjimų ir smulkių detalių, tuo sunkiau jį nukopijuoti.
Kiekvienas banknotas privalo turėti ženklų akliesiems ir silpnaregiams. Šie ženklai taip pat spausdinami giliaspaude, todėl jie lengvai apčiuopiami.
Taigi jaunos valstybės nacionalinės valiutos spausdinimas buvo patikėtas užsienio spaustuvėms. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse nacionalinių valiutų atgimimas ta¬po puikia priemone atnaujintai nacionalinio tapatumo interpretacijai išreikšti. Pinigai atliko ir reikšmingą simbolinį vaidmenį - juos išleidžianti valstybė, įvesdama nacionalinę valiutą, tarsi įtvirtina savo suverenitetą.
Prieš kalbėdami apie šiuolaikinius litų banknotus, trumpam su¬grįžkime į tarpukario laikotarpį, kai 1922 m. spalio 2 d. pirmą kartą į apyvartą buvo išleisti litų banknotai. Viena šimtoji lito buvo pavadinta centu. Skubant kuo greičiau įvesti nacionalinę valiutą, ne tik litai, bet ir centai buvo atspausdinti kaip popieriniai banknotai. Mažo formato, nelabai saugūs, tačiau pakankamai gražaus dizaino banknotai buvo atspausdinti Berlyne O. Elsnerio spaustuvėje (O. Elsner Printing House). Vėliau jau labiau apsaugoti banknotai buvo spausdinami Prahoje A. Hasės spaustuvėje (A. Hase Printing House). Įgijus patirties ir atsiradus geresnėms finansinėms galimybėms, 1925-1926 m. litų banknotų šeimą papildė gerai apsaugoti nuo padirbinėjimo 500 ir 1 000 litų banknotai, kuriuos atspausdino Anglijos spaustuvė Bradbury, Wilkinson & Co Ltd. Lito banknoto cirkuliaciją ir egzistenciją 1941 m. kovo 25 d. nutraukė sovietų okupacija. Pusei amžiaus sustojo nacionalinės valiutos istorijos laikrodis, ir tik 1993 m. birželio 25 d. Lietuvos bankas j apyvartą vėl išleido litų banknotus.
Litų banknotų kūrimas nebuvo monolitinis statinys - šis procesas turėjo begalę spalvų ir niuansų. Šioje knygoje tai bus nagrinėjama labiau kultūriniu ir meniniu aspektu. Dabartinis laikotarpis ypač reikšmingas, kadangi Lietuva, kaip ir kitos Rytų Europos šalys, siekia įstoti į Europos Sąjungą, todėl nacionalinius pinigus greitai gali pakeisti kosmopolitiniai eurai. Lietuvos bankas pastarąjį dešimtmetį išleido daugiau negu vieną kiekvieno nominalo banknotų laidą, tačiau šiame leidinyje daugiau vietos bus skirta paskutiniosioms banknotų laidoms.
Kiekviena valstybė turi savo supratimą, kaip turėtų atrodyti nacionalinės valiutos banknotas. Kiekviena banknotų spaustuvė, turėdama kelių dešimtmečių, o kai kurios net kelių šimtmečių darbo patirtį, taip pat daro ryškią įtaką spausdinamų banknotų dizainui ir juose naudojamoms apsaugos priemonėms. Banknotų spaustuvės puoselėja ir kruopščiai saugo banknotų spausdinimo technologijos ypatybes, tačiau per šimtmečius susiformavo tam tikri bendri banknotų dizaino kūrimo principai, kurių įtaka jaučiama daugelyje pasaulio banknotų.
Jau IV tarptautinėje Interpolo konferencijoje pinigų padirbinėjimo klausimais, įvykusioje 1961 m. rugsėjo 1 d. Kopenhagoje, buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad šiame technikos amžiuje nė vienas pinigų gamybos procesas pats savaime neapsaugo nuo padirbinėjimo, todėl tik visų apsaugos priemonių derinimas gali sutrukdyti pinigų klastotojams. Konferencija priėmė rezoliuciją, kad pinigus išleidžiančios institucijos turėtų taikyti aukščiausius kokybės standartus. Šioje konferencijoje taip pat buvo prieita prie nuomonės, kad apsitrynę ir susidėvėję banknotai cirkuliacijoje menkina pagarbą, kurią pinigams turėtų jausti žmonės. Buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad tokie pinigai praranda savo autentiškas savybes, o tai palengvina pinigų padirbinėtojų darbą. Todėl buvo priimta rezoliucija, kad pinigus leidžiančios institucijos išimtų iš apyvartos visus susidėvėjusius, o apyvartoje paliktų tik gerus pinigus.
V tarptautinėje Interpolo konferencijoje pinigų padirbinėjimo klausimais, įvykusioje 1969 m. spalio 7-10 d. Meksike, atkreiptas dėmesys į tai, kad daugiausia padirbtų pinigų yra atspausdinta ofsetu. Kitas spausdinimo būdas - giliaspaudė - yra vienintelis spausdinimo būdas, kuris tikrai garantuoja apsaugą, nes tik labai nedaug spaustuvių atlieka šį procesą. Todėl konferencijos metu buvo priimta rezoliucija, kuri rekomenduoja spausdinant banknotus būtinai naudoti giliaspaudę. Be to, spausdinimas giliaspaude turi būti aukščiausios kokybės, kad būtų galima išgauti visus graviravimo technika atliktus niuansus.
Iš Lietuvos banknotų į mus žvelgia žmonės, kurių vaidmuo kuriant šalies nacionalinį tapatumą buvo labai reikšmingas. Portretai vyrauja daugelyje pasaulio valiutų, nes būtent jie turi daugybę sudėtingų ir išraiškingų linijų, kurių visuma spausdinant giliaspaude padeda sukurti saugų ir sunkiai nukopijuojamą banknotą. Išgraviruotame portrete turi būti švelnių toninių perėjimų, suteikiančių portretui ne tik gyvumo, bet toks banknotas saugesnis, nes kuo daugiau neryškių šešėlinių perėjimų ir smulkių detalių, tuo sunkiau jį nukopijuoti.
Kiekvienas banknotas privalo turėti ženklų akliesiems ir silpnaregiams. Šie ženklai taip pat spausdinami giliaspaude, todėl jie lengvai apčiuopiami.